Paplitimas. Tai šiauresnių kraštų paukščiai. Lietuvoje sutinkamos tik migracijos metu. Migruoja labai plačiu frontu tad tuo metu jas galima sutikti visoje Lietuvos teritorijoje. Rudenį Lietuvoje daugiausiai jų būna nuo rugsėjo vidurio iki spalio pabaigos, nors nedidelius būrelius galima matyti ir gruodžio mėn. Pavasarinės migracijos metu gausūs būriai sutinkami Nemuno Deltos apsemtuose plotuose ir Žuvinto rezervato apylinkėse.

Išvaizda, matmenys. Gana stambūs (kūno masė 1,5-4 kg) paukščiai. Naminių žąsų dydžio. Iš toliau apžiūrint pirmas įspūdis, kad paukštis tamsus. rudai pilka spalva. Galva ir kaklas tamsesni, rudo atspalvio. Tamsūs ir sparnai (gerai matosi paukščiui skrendant). Pauodegys baltas. Snapas juodas su geltona ar oranžine plačia skersine juostele. Kojos dažniausiai oranžiškai geltonos (skiriasi nuo panašių pilkosios ir trumpasnapės žąsies). Ilgas kaklas, tvirtas, kiek plokščias snapas. Visi trys į priekį nukreipti kojų pirštai sujungti plaukiojamąja plėve. Plunksnos labai tankios, po jomis daug pūkų. Labai gerai išsivysčiusi riebalinė (pasturgalio) liauka, kurios sekretu dažnai tepamos plunksnos nešlampa. Patinai ir patelės išvaizda nesiskiria

Buveinė. Gyvena prie vandens: ežerų, upių pakraščiuose, užpelkėjusiose pievose, pelkėse -kur dideli vandens augalų sąžalynai.

Maistas. Minta beveik vien augaliniu maistu. Tai įvairios žolės ir jų sėklos. Labai mėgsta javų želmenis, tuo padarydamos nemažai žalos žemės ūkiui. Rudenį ražienose renka grūdus

Veisimasis. Lizdus krauna ant žemės iš pernykščių sudžiūvusių augalų dalių. Juose visada daug pūkų, kuriuos patelė išpeša sau iš krūtinės ir papilvės. Deda dažniausiai 4-6 (iki 8 ) vienspalvius šviesius kiaušinius. Jaunikliai viščiukiniai (vedžiojamieji). Lietuvoje neperi.

Priešai.. Audinės, lapės, mangutai ir kiti iki lizdo sugebantys prieiti plėšrūnai.

Medžioklė. Sumedžioti žąsį nelengva – tai labai atsargūs paukščiai. Medžiojama tykojant iš anksto įrengtoje slėptuvėje žąsų maitinimosi, poilsio vietose. Jas galima privilioti profiliais, vilbynėmis. Šaunama 4- 4,5 mm šratais. Naudojama mėsa bei plunksnos ir pūkai.

Paplitimas. Tai šiauresnių kraštų paukščiai. Lietuvoje sutinkamos tik migracijos metu. Migruoja labai plačiu frontu tad tuo metu jas galima sutikti visoje Lietuvos teritorijoje. Rudenį Lietuvoje daugiausiai jų būna nuo rugsėjo vidurio iki spalio pabaigos, nors nedidelius būrelius galima matyti ir gruodžio mėn. Pavasarinės migracijos metu gausūs būriai sutinkami Nemuno Deltos apsemtuose plotuose ir Žuvinto rezervato apylinkėse. Pavasarį traukia truputį vėliau nei želmeninė ar pilkoji žąsis.

Išvaizda, matmenys. Kiek mažesnė už želmeninę žąsį. Kaklas taip pat trumpesnis už šių žąsų Snapas iki  3-4 metų amžiaus būna su juodomis ar pilkomis dėmėmis.Suaugę paukščiai pilvo srityje ir krūtinės apatinėje dalyje turi įvairaus dydžio juodų skersinių dėmių. Išskirtinis požymis balta kakta, kuri susiformuoja antraisiais gyvenimo metais ir vėliau tokia išlieka visą paukščio gyvenimą. Suaugusių paukščių snapas rusvas, o jo galiukas- balsvas. Kojos dažniausiai oranžiškai geltonos. Visi trys į priekį nukreipti kojų pirštai sujungti plaukiojamąja plėve. Plunksnos labai tankios, po jomis daug pūkų. Labai gerai išsivysčiusi riebalinė (pasturgalio) liauka, kurios sekretu dažnai tepamos plunksnos nešlampa. Patinai ir patelės išvaizda nesiskiria.

Buveinė. Veisimosi metu- tundra. Gyvena prie vandens: ežerų, upių pakraščiuose, užpelkėjusiose pievose, pelkėse -kur dideli vandens augalų sąžalynai.

Maistas. Minta beveik vien augaliniu maistu. Tai įvairios žolės ir jų sėklos. Rudenį ražienose renka grūdus.

Veisimasis. Lizdus krauna ant žemės iš pernykščių sudžiūvusių augalų dalių. Juose visada daug pūkų, kuriuos patelė išpeša sau iš krūtinės ir papilvės. Deda dažniausiai 4-6 (iki 8 ) vienspalvius šviesius kiaušinius. Jaunikliai viščiukiniai (vedžiojamieji). Lietuvoje neperi.

Priešai.. Audinės, lapės, mangutai ir kiti iki lizdo sugebantys prieiti plėšrūnai.

Medžioklė. Sumedžioti žąsį nelengva – tai labai atsargūs paukščiai. Medžiojama tykojant iš anksto įrengtoje slėptuvėje žąsų maitinimosi, poilsio vietose. Jas galima privilioti profiliais, vilbynėmis. Šaunama 4- 4,5 mm šratais. Naudojama mėsa bei plunksnos ir pūkai. Medžioklės metu būtina turėti medžioklinį (rekomenduotina paukštinį) šunį.

Paplitimas. Lietuvoje tai gausiausiai aptinkama ančių rūšis. Gerai prisitaiko prie besikeičiančio kraštovaizdžio (plastiška).

Išvaizda, matmenys. Plaukiojančioji. Kūno masė 1-1,5 kg. Tai naminės anties protėvis. .Sparnų veidrodėliai tamsiai mėlyni. Kojos oranžinės. Patino vestuviniu apdaru galva ir kaklas apaugę ryškiai žaliomis plunksnomis, krūtinė ruda, apatinė kūno dalis šviesiai pilką. Patelė rudai rusva, raiba.

Buveinė. Įvairūs vandens telkiniai. Dabar lizdai aptinkami ne tik įprastinėse vietose, bet ir gyvenvietėse ar miestuose. Daug jų lieka žiemoti neužšąlančiuose vandens telkiniuose

Maistas. Maistą paprastai renka ne iš giliau nei pasiekia ištiesusios kaklą. Mityboje vyrauja augalinis maistas. Lesa jaunus augalų daigus, pumpurus, lapus, ūglius, žiedus, sėklas, javų grūdus (rudenį vakarais, jau temstant jos skrenda į miežienas, ir kvietienas maitintis, ypač jei jose yra vandeniu apsemtų plotelių). Vasarą minta ir gyvulinės kilmės maistu: vėžiagyviais, kirmėlėmis, vabzdžiais įvairiose jų vystymosi stadijose, moliuskais, dėlėmis, buožgalviais, smulkiomis varlytėmis ir žuvytėmis.

Veisimasis. Lizdai ant žemės. Lizdai susukti iš pernykštės sausos augalijos. Lizduose visuomet daug pūkų, kuriuos patelė išpeša sau iš krūtinės ir papilvės. Deda iki 12 vienspalvių, melsvo, žalsvo, gelsvo, pilkšvo atspalvio kiaušinių. Peri ir jaunikliais rūpinasi tik patelė. Patinai tuo metu nuošaliose, ramiose vietose šeriasi. Jaunikliai tipiški viščiukiniai. Jie jau pirmą ar antrą dieną apleidžia lizdą, į kurį vėliau negrįžta. Nuo pat pirmos dienos bėgioja, plaukioja, nardo. Maitinasi savarankiškai. Patelė juos tik vedžioja, šildo, perspėja apie pavojų.

Priešai.. Nemažai kiaušinių ir dar nespėjusių ūgtelėti jauniklių sulesa varniniai paukščiai, nendrių lingės, suėda mangutai, kanadinės audinės

Medžioklė. Medžiojamos sėlinant, tykojant, iš valties, viliojant (su krykštė). Galima naudoti ančių profilius, maketus. Privaloma medžioti su medžiokliniu (rekomenduotina su paukštiniu) šunimi. Šaunama 3-3,5 mm šratais. Naudojama plunksnos, pūkai ir mėsa. Patinų uodegos plunksnos yra mažasis trofėjus.

Paplitimas. Lietuvoje įprasta.

Išvaizda, matmenys. Mažiausia Lietuvos antis. Plaukiančioji. Kūno masė 0,2-0,5 kg. Rudagalvės kryklės veidrodėlio pusė ryškiai žalia, pusė juoda, o plasnojamųjų plunksnų stiebai tamsūs. Tai vieninteliai požymiai atskirti šių rūšių patinus poilsio apdaru ir pateles. Kryklių skrydis labai greitas. Pabaidyta staigiai keičia kryptį.

Buveinė. Įvairūs vandens telkiniai. Pirmenybę teikia nedideliems miško ežerėliams, vandeningoms miško pelkėms. Dalis jų lieka žiemoti neužšąlančiuose vandens telkiniuose

Maistas. Maistą paprastai renka ne iš giliau nei pasiekia ištiesusios kaklą. Mityboje vyrauja augalinis maistas. Lesa jaunus augalų daigus, pumpurus, lapus, ūglius, žiedus, sėklas, javų grūdus (rudenį vakarais, jau temstant jos skrenda į miežienas, ir kvietienas maitintis, ypač jei jose yra vandeniu apsemtų plotelių). Vasarą minta ir gyvulinės kilmės maistu.

Veisimasis. Lizdai ant žemės. Lizdai susukti iš pernykštės sausos augalijos. Jaunikliai tipiški viščiukiniai. Jie jau pirmą ar antrą dieną apleidžia lizdą, į kurį vėliau negrįžta. Nuo pat pirmos dienos bėgioja, plaukioja, nardo. Maitinasi savarankiškai. Patelė juos tik vedžioja, šildo, perspėja apie pavojų.

Priešai.. Nemažai kiaušinių ir dar nespėjusių ūgtelėti jauniklių sulesa varniniai paukščiai, nendrių lingės, suėda mangutai, kanadinės audinės

Medžioklė. Medžiojamos sėlinant, tykojant, iš valties. Galima naudoti ančių profilius, maketus. Privaloma medžioti su medžiokliniu (rekomenduotina su paukštiniu) šunimi. Šaunama 3-3,5 mm šratais. Naudojama mėsa.

Paplitimas. Lietuvoje aptinkama visame krašte. Tinkamose buveinėse įprasta ir dažna. Migracijos laikotarpiu kai kur jų susikaupia dideli būriai. Negausiai lieka žiemoti neužšąlančiuose vandens telkiniuose

Išvaizda, matmenys. Nardančioji. Mažesnė už didžiąją antį. Patinų vestuviniu apdaru galva, kaklas, krūtinė ir visa viršutinė kūno dalis juodi. Viršugalvyje ilgokas, nusviręs kuodas. Kūno šonai, pilvas ir veidrodėlis balti. Patelės ne tokių ryškių spalvų, vietoj juodos spalvos yra ruda, o kuodas trumpesnis. Plaukia giliai nugrimzdusios (nugaros virš vandens kyšo tik siaura juostelė). Daug nardo. Kyla skristi nenoriai. Pabaidytos dažnai paneria. Nebaikščios.

Buveinė. Įvairūs vandens telkiniai. Veisimosi metu renkasi telkinius su salomis, plovomis.

Maistas. Maitinasi net kelių metrų gylyje – nardydamos. Mityboje vyrauja gyvūninis maistas: vėžiagyviais, kirmėlėmis, vabzdžiais įvairiose jų vystymosi stadijose, moliuskais, dėlėmis, buožgalviais, smulkiomis varlytėmis ir žuvytėmis.

Veisimasis. Lizdai ant žemės. Lizdai susukti iš pernykštės sausos augalijos. Jaunikliai tipiški viščiukiniai. Jie jau pirmą ar antrą dieną apleidžia lizdą, į kurį vėliau negrįžta. Nuo pat pirmos dienos bėgioja, plaukioja, nardo. Maitinasi savarankiškai. Patelė juos tik vedžioja, šildo, perspėja apie pavojų. Perėti pradeda vėlai, todėl  kitų ančių medžioklės sezono pradžioje būna nemažai dar neskraidančių jauniklių.

Priešai.. Nemažai kiaušinių ir dar nespėjusių ūgtelėti jauniklių sulesa varniniai paukščiai, nendrių lingės, suėda mangutai, kanadinės audinės

Medžioklė. Medžiojamos sėlinant, tykojant, iš valties. Galima naudoti ančių profilius, maketus. Privaloma medžioti su medžiokliniu (rekomenduotina su paukštiniu) šunimi. Šaunama 3-3,5 mm šratais. Naudojama mėsa.

Paplitimas. Lietuvoje aptinkama visame krašte. Gausiausia rytinėje ir pietinėje dalyse. Negausiai lieka žiemoti neužšąlančiuose vandens telkiniuose

Išvaizda, matmenys. Nardančioji. Gerokai mažesnė už didžiąją antį. Kūnas kompaktiškas, galva santykinai labai didelė. Kaklas trumpas. Snapas taip pat trumpas. Veidrodėlis baltas. Sparno plaštakos sritis (ypač didžiosios plasnojamosios plunksnos) tamsi. Pasižymi sezoniniu, lytiniu ir amžiaus apdaro polimorfizmu. Suaugęs patinas veisimosi apdaru puošnus ir lengvai atskiriamas nuo kitų rūšių paukščių. Poilsio apdaru patinėlis labai panašus į patelę, tik skiriasi didelėmis analogiškos formos  kaip veisimosi metu baltomis dėmėmis sparnuose (geriausiai matomos paukščiui skrendant). Suaugusios patelės veisimosi apdaras mažiau kontrastingas. Galva ruda. Riba tarp rudos galvos ir pilkšvo kaklo (vadinamoji apykaklė) bei pilvas – baltos spalvos. Krūtinė, kaklas ir šonai – pilki. Snapas pilkas su gelsva juostele ties galu. Skraido greit. Skrendant suaugusių paukščių sparnų plasnojimas sukelia specifinį švilpesį. Maitindamasi nemažai nardo..

Buveinė. Peri miškingose vietovėse prie vandens telkinių. Žiemoja neužšąlančiuose sekliuose vandenyse.

Maistas. Maitinasi – nardydamos. Mityboje vyrauja gyvūninis maistas: vėžiagyviais, kirmėlėmis, vabzdžiais įvairiose jų vystymosi stadijose, moliuskais, dėlėmis, buožgalviais, smulkiomis varlytėmis ir žuvytėmis.

Veisimasis. Viena iš nedaugelio mūsų krašto antinių paukščių, perintis medžių drevėse, juodųjų meletų iškaltuose uoksuose, inkiluose. Jaunikliai tipiški viščiukiniai. Jie jau pirmą ar antrą dieną apleidžia lizdą, į kurį vėliau negrįžta. Nuo pat pirmos dienos bėgioja, plaukioja, nardo. Maitinasi savarankiškai. Patelė juos tik vedžioja, šildo, perspėja apie pavojų.

Priešai.. Nemažai kiaušinių ir dar nespėjusių ūgtelėti jauniklių sulesa varniniai paukščiai, nendrių lingės, suėda mangutai, kanadinės audinės

Medžioklė. Medžiojamos sėlinant, tykojant, iš valties. Galima naudoti ančių profilius, maketus. Privaloma medžioti su medžiokliniu (rekomenduotina su paukštiniu) šunimi. Šaunama 3-3,5 mm šratais. Naudojama mėsa.

Paplitimas. Lietuvoje veisimosi metu dažnas. Vasaros antroje pusėje telkiasi į būrius – vadinamąsias sankaupas. Sankaupos susidaro tik nedaugelyje ežerų – pirmiausia tuose, kuriuose mitybos sąlygos labai geros.

Išvaizda, matmenys. Kūnas masyvus. Uodega trumpa, smaila. Iš vandens kyla sunkokai. Iš pradžių įsibėgėja bėgdamas vandens paviršiumi. Kojų pirštai su plaukiojamosiomis skiautėmis. Plaukiodamas dažnai staigiais judesiais trūkčioja kaklą ir galvą. Nardydamas iškyla iš vandens net pašokdamas.. Suaugusio paukščio apdaras vienspalvis – matinės beveik juodos spalvos, tik pilvas šviesesnis. Nuo panašios nendrinės vištelės lengviausia atskirti iš baltų snapo ir raginės plokštelės kaktoje. Jaunikliai yra pilkai rudi, tik galvos šonai, kaklo priekis ir krūtinė pilkai balsvi. Jie neturi baltos raginės plokštelės ir snapas tamsokas. Nuo panašių nendrinių vištelių jauniklių lengviausiai atskiriamas iš tamsaus pauodegio. Vasaros antroje pusėje ir rudenį laikosi būriuose. Kai kur jie būna dideli (pvz., Dusios ežere – tūkstantiniai). Skraido gerai, bet kyla nenoriai, ypač rude­nį, kai būna nusipenėję. Jau pakilę skristi, kol kojomis siekia vandenį, dar “bėga” jo paviršiumi.

Buveinė. Veisiasi įvairiuose stovinčiuose ir lėtos tėkmės vandens telkiniuose, ypač ežeruose ir tvenkiniuose. Pirmenybę teikia gausiai žoline augalija apaugusioms vietoms.

Maistas. Minta daugiausiai augalinės kilmės maistu: sėklomis, daigais, lapais, ūgliais. Lesa ir gyvulinės kilmės maistą: vabzdžius įvairiose jų vystymosi stadijose, vorus, vėžiagyvius, kirmėles, smulkius moliuskus.

Veisimasis. Lizdą suka tarp vandens augalų iš sudžiūvusių augalų dalių. Jame niekada nebūna pūkų. Deda dažniausiai 6-9 sauso molio spalvos, smulkiais tamsiais taškeliais išmargin­tus kiaušinius. Jaunikliai viščiukiniai. Jie iš karto gerai bėgioja, plaukioja, nardo. Juos vedžioja abu tėvai. Veisimosi metu agresyvus prieš kitus vandens paukščius, tačiau po veisimosi laikotarpio teritoriją ginti beveik nustoja

Priešai.. Nemažai kiaušinių ir dar nespėjusių ūgtelėti jauniklių sulesa varniniai paukščiai, nendrių lingės, suėda mangutai, kanadinės audinės

Medžioklė. Medžiojamos sėlinant, tykojant, iš valties. Privaloma medžioti su medžiokliniu (rekomenduotina su paukštiniu) šunimi. Šaunama 3-3,5 mm šratais, dažniausiai ant vandens (taip šaudyti laukius Medžioklės taisyklės leidžia), nes į orą kyla labai nenoriai. Naudojama mėsa.

Paplitimas. Paplitęs visame krašte, nors daug gausesnis kalvotame kraštovaizdyje, natūralių upių slėniuose, kur dar yra išlikę šlapių pievų ir atvirų pelkučių.

Išvaizda, matmenys. Smilginio strazdo dydžio ar kiek už jį didesnis. Didesnis už labai panašų oželį nykštuką. Kūno mase apie 100 g. Tuoktuvių metu patinėlis skraido tuoktuvių polėkiu. Tupinčio išsiskiria neproporcingai ilgas ir tiesus snapas (bent du kartus ilgesnis už galvos ilgį). Kojos trumpesnės nei kitų panašaus dydžio tilvikų. Per viršugalvį, nugarą ir sparnus eina šviesios juostelės. Viršutinė kūno dalis rudai raiba. Pilvas baltas, šonuose skersines tamsios juostos, gerai matomos paukščiui skrendant. Krūtine išmarginta tamsiomis dėmėmis. Akys dideles, taip pat beveik pakaušyje. Žmogui artinantis pakyla už kelių keliolikos metrų, dažniausiai surinka pavojaus balsu “ččriik” ir nutoldamas blaškosi į šalis – skrenda zigzago formos trajektorija. Skrendančio matoma baltai apvedžiota uodega. Lyčių ir amžiaus iš apdaro lauko sąlygomis nustatyti neįmanoma.

Buveinė. Veisimosi buveinė – šlapios ir drėgnos pievos, atviros žemapelkės, šlapios plynos kirtavietės ir didelės žole apaugusios salos. Polizdiniu laikotarpiu ir traukimo metu aptinkamas dumbluotose ir smėlėtose pakrantėse.

Maistas. Minta daugiausiai gyvūniniu maistu: įvairiais vabzdžiais, jų lervomis. Maisto neretai ieško dumble į jį kaišiodamas savo ilga. snapą. Jo snapas jautrus kaip ir slankos. Kartais lesa smulkias augalų dalis, sėklas

Veisimasis. Per tuoktuves perkūno oželiai “mekena”. Jų balsas išties primena mažo oziuko mekenimą. Šį garsą paukštis skleidžia tik skrisdamas. Įdomiausia tai, jog “mekenimą” sukelia oro srauto vibruojamos kraštinės uodegos plunksnos. “Mekena” diena. ir naktį, bet tik patinai. Lizdas ant žolės kupsto, ar duobutėje. Jis menkai išklotas sausomis augalų dalimis, dažniausiai po nusvirusia žole. Kaip ir visi tilvikai, dažniausiai deda keturis taškuotus, palyginus gana didelius, kriaušės formos kiaušinius, kurie visada smailiagaliais atsukti j centrą. Jaunikliai viščiukiniai. Jie maitinasi savarankiškai. Jais rūpinasi abu tėvai.

Priešai. Lapės, mangutai, valkataujantys šunys, plėšrieji paukščiai.

Medžioklė. Medžiojamos sėlinant, tykojant. Privaloma medžioti su medžiokliniu (rekomenduotina su paukštiniu darančiu tilktį) šunimi. Pataikyti į perkūno oželį tikrai nėra paprasta, tad tokia medžioklė išties sportiška, tačiau mūsų krašte ji nėra populiari. Šaunama 2 mm šratais. Naudojama mėsa.

Paplitimas. Paplitusi visur. Dažna ar įprasta

Išvaizda, matmenys. Maždaug naminio karvelio dydžio paukštis trumpomis kojomis ir labai ilgu tiesiu snapu. Apdare vyrauja ruda spalva. Rudos dėmės daugiausia esti išmargintos juodomis, rudomis ir balsvomis dėmėmis. Apačia balsva su oranžiniu atspalviu ir juosvomis dėmėmis, sudarančiomis skersinį raštą. Kojos pilkai rusvos. Nuo panašių tilvikinių paukščių skiriasi dydžiu, trumpais plačiais sparnais. Išimtinai miško paukštis. Būdingi tuoktuvių skraidymai virš miško retmių, aikščių, kirtaviečių. Intensyviausios tuoktuvės vyksta prietemoje. Laikosi tik ant žemės. Pasibaido priartėjus vos per kelis žingsnius. Paukščiui pakilus labai gerai matomi rusvas antuodegis ir uodega. Lyčių ir amžiaus lauko sąlygomis iš apdaro nustatyti neįmanoma.

Buveinė. Drėgni ar normalaus sausumo lapuočių ir mišrūs miškai

Maistas. Minta gyvūniniu maistu: įvairiausiomis kirmėlėmis (dažniausiai sliekais), įvairiausiais žemės paviršiuje bei viršutiniame jos sluoksnyje gyvenančiais vabzdžiais, jų lervomis. Sliekus sugeba aptikti ir išsitraukti iš žemės iš tokio gylio, kiek pasiekia savo ilgu snapu. Paukštis snapu bado minkštą žemę. Jei netoliese yra sliekas, jis tai pajunta ir pradeda šliaužti, trauktis. Jo judesius “užfiksuoja” labai jautrus ir gausus snapo gale po plona odele esantys receptoriai. Tada paukščiui belieka vienu ar keliais snapo dūriais į minkštą. žemę slieką. aptikti

Veisimasis. Slankų tuoktuves prasideda pavakare. Patinai, pypsėdami ir kurkdami, skraido ratais virš miško. Išgirdę nuo žemės  jų balsus atsiliepusia. patele, nedelsiant prie jos leidžiasi. Lizdas visada ant žemės. Tai nedidele duobute tarp žolių, po eglute ar kitoje vietoje, išklota sausa žole, lapais. Kiaušinių skaičius, spalva, forma kaip ir kitų tilvikinių- keturi, dideli, kriaušės formos (vienas galas labai nusmailėjęs), taškuoti. Lizde jie kaip taisyklė būna smaigaliais į centrą.. Jaunikliai viščiukiniai ir greit palieka lizdą., į kurį vėliau negrįžta. Maitinasi savarankiškai. Būdami vos 10 d. amžiaus jau geba paskristi. Peri ir jaunikliais rūpinasi tik patele.

Priešai. Slanka natūralių priešų turi nedaug. Gal kiek labiau jas galėtų skriausti tik mangutai, kurie, visur šniukštinėdami, aišku, aptinka ir suėda slankų dėtis.

Medžioklė. Medžiojamos sėlinant, tykojant. Privaloma medžioti su medžiokliniu (rekomenduotina su paukštiniu) šunimi. Šaunama 2,5 mm šratais. Naudojama mėsa. Plunksnos- mažasis medžioklės trofėjus.

Paplitimas. Nevietinė rūšis, kilęs iš Pietryčių Azijos. Paplitimas ir gausa Lietuvoje priklauso nuo to, kur ir kiek gausiai jų paleidžiama. Pastaraisiais metais negausus.

Išvaizda, matmenys. Kūno masė 0,8-1,2 kg. Ryškus lytinis dimorfizmas. Patinai ryškiaspalviai, labai puošnūs, žymiai ilgesnėmis nei patelių uodegomis. Jų galva ir kaklas tamsiai žaliai mėlyni su dviem plunksnų “ragučiais” virš antakių. Kitose kūno dalyse vyrauja įvairūs raudonai rudi atspalviai. Visos plunksnos žvilgančios. Skruostų oda ir oda apie akis neplunksnuota, apaugusi ryškiai raudonomis karpelėmis. Kojos neplunksnuotos, su aštriais pentinais. Patelė gerokai smulkesnė, pilkai ruda. Jos uodega žymiai trumpesnė.  Nesupainiojamas su kitomis rūšimis, nes vietinių kitų paukščių su tokiomis ilgomis uodegomis mūsų krašte nėra. Auginamas ir veisiamas nelaisvėje. Paleidžiamas į gamtą kaip medžioklės objektas. Nesumedžioti paukščiai gali veistis natūraliai, tačiau mūsų krašte po labai šaltų žiemų jų nelieka ir vietos populiacijos išnyktų, jei nebūtų papildomos, atnaujinamos. Skirtingai nei kiti atviro kraštovaizdžio vištiniai paukščiai, fazanai nakvoja medžiuose.

Buveinė. Aptinkamas tik tose vietose, kur buvo įveistas, išleidžiant inkubatoriuose išperintus paaugintus fazaniukus. Jiems labiausiai tinka nedideli laukų miškeliai, durpynai, nendrynai ar krūmynai pelkių, upelių pakraščiuose, aukštaūgiais žoliniais augalais apaugę dirvonai. Vasarą neretai laikosi net laukuose. Be žmogaus pagalbos mūsų klimato sąlygomis neišsilaiko.

Maistas. Kaip ir kiti vištiniai, minta daugiausiai augaliniu maistu. Lesa daigus, sultingus lapus, įvairias sėklas. Vasarą sulesa nemažai vabzdžių, sliekų, moliuskų, varlyčių. Teigiama, kad lesa kolorado vabalus ir jų lervas. Maitinasi tik ant žemės.

Veisimasis. Tuoktuvės būna pavasarį. Tuomet patinai vaikšto pakėlę uodegas ir ištiesę kaklus, triukšmingai plaka sparnais ir aršiai pešasi tarpusavyje. Dėtyje 8 – 14 žalsvai pilkų kiaušinių. Kiaušinius peri ir jaunikliais rūpinasi tik patelė. Nelaisvę pakelia labai gerai. Todėl, norint juos išlaikyti medžioklės plotuose, būtina kasmet išleisti inkubatoriuose išperintų ir voljeruose paaugintų fazaniukų. Šį darbą nutraukus, per kelis metus fazanai išnyksta.

Priešai.. Lapės, mangutai, valkataujantys šunys, plėšrieji paukščiai.

Medžioklė. Medžiojami grandine, sėlinant, varant. Būtų galima medžioti ir su plėšriaisiais paukščiais. Privaloma medžioti su medžiokliniu (rekomenduotina su paukštiniu) šunimi. Šaunama 3,5- 4 mm šratais. Naudojama mėsa ir puošnios patinų uodegos plunksnos.

Paplitimas

Išvaizda, matmenys. Žmonių neblogai žinoma, bet dažnokai su kitais varniniais painiojamas paukštis. Lengvai atpažįstama iš apdaro, nes panašių paukščių regione nėra. Kovo dydžio paukštis. Kūno mase iki 0,5 kg. Galva, krūtine, sparnai juodi. Likusi kūno dalis pilka. Snapas ganėtinai stambus, stambesnis už kovo snapą^. Apžiūrint poros narius kartu, dažniausiai galima pastebėti, kad patinėlis didesnis. Vos iš lizdo išskridę jaunikliai jau labai panašūs į suaugusius, tik jų pilkos spalvos apdaras kiek blyškesnis, o juodos spalvos plunksnos neturi suaugusiems būdingo blizgesio.

Buveinė. Veisimosi buveinė – agrarinis ir urbanistinis kraštovaizdis. Mėgsta vietas prie vandens telkinių. Vengia miškų masyvų ir didelių visai atvirų plotų toli nuo žmonių gyvenviečių, sodybų. Nesiveisimo laikotarpiu aptinkama įvairiausiose vietose

Maistas. Minta įvairiausiu maistu (visalesė). Lesa įvairiausius negyvus gyvūnus. Sugeba užpulti ir nugali daugelį paliegusių gyvūnų bei jų silpnų jauniklių – taip pat ir už save didesnių. Minta ir bestuburiais – daugiausiai vabzdžiais. Lesa uogas, vaisius, sėklas. Žiemą mišriuose būriuose su kitais varniniais paukščiais lanko šiukšlynus.

Veisimasis. Lizdus krauna medžiuose: miškų pakraščiuose, laukų giraitėse, sodybose, pavieniuose laukų medžiuose. Kiekvienais metais krauna naują lizdą. Senuose varnų lizduose dažnai peri mažieji apuokai ir smulkiosios sakalų rūšys. Veisimosi laikotarpiu gyvena poromis.

Priešai. Natūralių priešų beveik neturi.

Medžioklė. Sumedžioti nėra lengva nes varna akyli, atsargi ir baikšti. Medžiojama tykojant prie masalo arba lizdo. Viliojant galima naudoti didžiojo apuoko maketą. Šaunama 3,5 mm šratais.

Paplitimas. Paplitęs visur. Vienas iš dažniausių varninių paukščių. Pastaraisiais metais gausa sumažėjo dėl žemės ūkio nuosmukio.

Išvaizda, matmenys. Panašaus dydžio kaip pilkoji varna. Kūno mase iki 0,5 kg Apdaras vienodai juodas su nesunkiai pastebimu violetiniu metališku blizgesiu. Suaugusių paukščių snapo pamatas plikas ir matoma balsva dėmė. Patinas nuo patelės iš išvaizdos nesiskiria. Jaunikliai panašūs į suaugusius, bet jų snapo pamatas ir šnervės plunksnuoti. Šie požymiai pastebimi ir tarp žiemojančių jaunų paukščių. Tik pavasarį jie tampa mažiau pastebimi, tačiau pirmamečius ir kelerių metų paukščius atskirti nesunku, nes su amžiumi plika dėmė ties snapo pamatu didėja. Jaunikliai nuo panašių kranklių skiriasi mažesniu dydžiu, buveine (kovai vengia didelio miško), plonesniu bei smailesniu snapu bei balsais. Minta bestuburiais, įvairiu augaliniu maistu bei visokiausiomis atliekomis. Maistą renka nuo dirvos paviršiaus arba iškapsto esantį negiliai dirvoje. Nuolat lanko vietas, kur žemė dirbama. Kai gyvena miestuose – labiau maitinasi įvairiomis atliekomis. Lanko šiukšlynus. Būdingas kolonijinis veisimosi elgesys. Lizdų kolonijose būna iki kelių šimtų ir tik labai retai – daugiau nei tūkstantis. Žiemojimo metu su kitais varniniais paukščiais – varnomis ir kuosomis – sudaro mišrius būrius.

Buveinė. Veisimosi metu – agrarinis kraštovaizdis su nedidelėmis giraitėmis ar senų medžių grupėmis gyvenvietėse, priemiesčiuose. Lizdus dažniausiai suka stambiuose reta laja medžiuose. Kitais metų laikais – įvairiausios vietos: agrarinis kraštovaizdis, gyvenvietės, miestai, šiukšlynai. Vengia miškingų teritorijų.

Maistas. Maistas labai įvairus. Minta įvairiais bestuburiais, dažniausiai vabzdžiais ir jų lervomis, sliekais, sėklomis (dažnai iškapsto pasėlius), peliniais graužikais, paukščių kiaušiniais ir jaunikliais, dvėsena, atliekomis. Rudenį lesa uogas, vaisius. Maitinasi tik ant žemės, dažniausiai laukuose, pakelėse, sąvartynuose

Veisimasis.. Peri kolonijomis: keli ar keliolika lizdų medyje, keliasdešimt ar net keli šimtai lizdų kolonijoje.

Priešai.. Natūralių priešų beveik neturi.

Medžioklė. Sumedžioti nesunku, nes nėra baikštus – galima nesunkiai priselinti. Galima labai sėkmingai medžioti tykojant prie kolonijų, prie masalo. Šaunama 3,5 mm šratais.

Paplitimas. Paplitęs visame krašte ir dažnas. Pastaraisiais metais gausa kiek mažėja.

Išvaizda, matmenys. Stambiausias iš šalyje gyvenančių karvelių. Daugelio pažįstamas iš būdingo balso. Kyla triukšmingai, dažniausiai sumušdamas sparnais. Tuoktuvių skraidymų metu kaip ir kiti karveliai pakyla aukštai ir po to sklendžia pusiau iškėtęs sparnus (laiko juos “V” raidės forma). Suaugusio apdare vyrauja pilka spalva. Kaklas su tamsiai rusvu atspalviu. Jo šonuose yra baltos ir žalsvos dėmės. Paukščiui skrendant iš viršaus matomi juosvi sparnų galai (plaštakos sritis), baltos skersai sparno einančios juostelės, balta dėmė kakle ir juoda juosta uodegos gale. Skrisdamas sparnais plasnoja rečiau nei uoliniai karveliai. Nuo kitų karvelių skiriasi dydžiu, baltomis juostelėmis sparnuose ir balta dėme kakle. Sparnų apačia tamsi, panaši ulduko, bet skiriasi nuo uolinio karvelio (šio balsva). Patinai labai panašūs į pateles. Kartu juos stebint matyti, kad patinas truputį didesnis. Jo balta ir žalsva dėmės kakle taip pat nedaug didesnės. Jaunikliai keršuliai nuo suaugusių skiriasi tamsesne nugara ir sparnais, tamsiu snapu ir akimis (suaugusių snapo galas gelsvas, akys geltonos). Jų baltos dėmės kakle daug mažesnės nei suaugusių arba jų išvis neturi (paprastai dalis jauniklių įgauna ne anksčiau nei rugpjūtį).

Buveinė. Peri įvairiuose miškuose, ypač pamiškėse ir laukų giraitėse, parkuose, gausiai apželdintose sodybose. Maitintis gali laukuose toli nuo miško

Maistas. Maitinasi atviruose plotuose, dažniausiai dirbamuose laukuose. Suaugę paukščiai minta įvairių augalų sėklomis, grudais, daigais, pumpurais. Vasara sulesa kažkiek vabzdžių ir kitų bestuburių. Maitinasi tik ant žemės. Daug geria, todėl kasdien skraido prie vandens telkinių atsigerti. Turi gurklį (gūžį). Tai stemples išplatėjimas, kuriame subrinksta augalų sėklos prieš patekdamos į skrandį. Tik ką išsiritusius jauniklius tėvai maitina “pienu” – gurklio sekretu, vėliau – gurklyje išbrinkintomis ir atrytomis įvairiomis sėklomis, grudais.

Veisimasis. Medžiuose krauna atvirus lizdus Lizdas iš sausų šakelių, labai menkas, beveik permatomas. Jaunikliams, augant tarpai tarp lizdo šakelių “užsiklijuoja” išmatomis. Deda du baltus kiaušinius. Jaunikliai paukščiukiniai. Per metus išaugina dvi-tris vadas.

Priešai.. Jų kiaušinius ir jauniklius neretai sulesa varniniai paukščiai, suėda kiaunes. Suaugu-sius paukščius nutveria plėšrieji paukščiai.

Medžioklė. Lietuvoje specialiai jie praktiškai nemedžiojami. Lietuvoje jie nėra labai gausūs, o ir sumedžioti nėra lengva, nes gana baikštūs. Pavieniai paukščiai atsitiktinai sumedžiojami per rudenines ančių medžiokles. Sėkmingiausia jų medžioklė galėtų būti tykojant slėptuvėje nupjautuose javų laukuose, žinant, kur jie pastoviai atskrenda lesti likusių} grūdų. Privilioti galima profiliais, maketais. Taip šie paukščiai medžiojami Prancūzijoje ir Anglijoje, kur jų medžiokle yra labai populiari. Privaloma medžioti su medžiokliniu (rekomenduotina su paukštiniu) šunimi. Šaunama 3 mm šratais. Naudojama mėsa.