Paplitimas. Eurazijos miškų zonoje.
Išvaizda, matmenys. 8- 10 kg., ruden5 14- 15 kg. Svorio, kūnas ištęstos cilindro formos, snukis pleištiškai nusmailėjęs, kojos trumpos, uodega trumpa, mažiau nei trečdalis kūno ilgio, ausys trumpos, apvalios, viršutinė kūno pusė balsva, juosvai pilka, apatinė- juoda. Išilgai galvos ir skruostų- baltos juostos, matomos ir naktį. Kojų (ypač priekinių) pirštai su tvirtais ilgais nagais. Šeriasi barsukai vieną kartą per metus (nuo- balandžio pabaigos). Vasarą barsuko kailis be poplaukio, jis pradeda augti rugpjūčio pabaigoje, rudeni pailgėja, patankėja ir lapkričio pradžioje subręsta. Uoslė ir rega jo silpna. Barsukų, ypač patinų, gerai išlavėjusios pauodegio liaukos, gaminančios labai stipraus nemalonaus kvapo skystį.
Buveinė. Tai vienintelis plėšrūnas, kuris gyvena išskirtinai tik savo išsikastuose urvuose. Miškuose, krūmuose, dažniausiai pietvakarinėje pakilios vietos ar šlaito pusėje, po medžių šaknimis ar stambiais rieduliais, netoli vandens telkinio barsukai įsirengia gyvenvietę. Urvų gylis priklauso nuo gruntinių vandenų lygio, kartais siekia net 2,5 m. Urvų kasmet daugėja, gausėja angų, susidaro labai sudėtingos kelių aukštų kolonijos. Iškastas žemes barsukas iš urvo atbulas išstumia viena kryptimi, tuo būdu susidaro takas su 25—30 cm pločio ir apie 20 cm aukščio pylimais iš šonų. Kuo toliau nuo angos, tuo pylimai žemesni, iki lieka tik tolygiai išbarstytos žemės. Žemės nuo angos nustumiamos net iki 7,5 m. Toks kasimo būdas būdingas tik barsukui, pavyzdžiui, lapė iš urvo žemes išžeria vėduoklės forma aplink angą. Barsuko kolonijų dydis priklauso nuo jose gyvenančių žvėrelių skaičiaus: suaugę vaikai pasilieka toje pačioje kolonijoje, tik ja išplečia. Didesnę gyvenimo dalį barsukas praleidžia urvuose. Jau rudenį jis pradeda ruoštis žiemos miegui. Intensyviai maitindamasis jis sukaupia dideles riebalų atsargas, kurias naudoja miegodamas. (Suaugę barsukai sveria apie 10 kg, rudenį – apie 15 kg.). Užėjus šalčiams, barsukas užmiega. Įmigio metu, kuris trunka apie 5 mėn., visi gyvybiniai žvėrelio procesai sulėtėja, krenta kūno temperatūra. Atodrėkių metu kartais barsukas išeina iš urvo, tačiau neėda. Neėda barsukas tuo metu nei zoologijos soduose, nei kitomis nelaisvės sąlygomis. Savotiški yra barsuko santykiai su kitais urviniais plėšrūnais – lapėmis, mangutais. Pasitaiko kolonijų, kuriose vienu metu visos trys rūšys veda vaikus. Tačiau pastebėta, kad barsukai apleidžia savo ilgai eksploatuotas kolonijas, jeigu jose apsigyvena mangutai. Barsukai labai švarūs ir tvarkingi žvėreliai, urvus nuolat valo, švarina, nustumia šiukšles ir atliekas.
Veisimasis. Jaunikliai lytiškai subręsta tik antraisiais gyvenimo metais. Po žiemos įmygio dar neišėjusi iš urvo (kovo- balandžio mėn.), patelė atveda 2-3 (rečiau 5) jauniklius. Nėštumas trunka 10-11 mėn., būdinga 8-9 mėn. diapauzė, kurios metu embriono vystymasis sustoja. Barsukas gyvena 12- 15 m.
Maistas. Barsukas yra tikras naktinis gyventojas ir medžioti išeina saulei nusileidus ir sugrįžta į urvus prieš aušrą. Labai ėdrus. Minta varlėmis, pilkaisiais pelėnais, vandeninėmis žiurkėmis, kurmiais, sliekais, moliuskais, karkvabalio vikšrais (gegužės mėnesį sugauto barsuko skrandyje aptikta apie 400 įvairių vikšrų – 40 proc. suėstų vabalų buvo žemės ūkio kenkėjai). Ėda barsukas ir negyvas žuvis, neatsisako žemėje perinčių paukščių, augalinio maisto: uogų, vaisių. Geriausiai išlavėjusi barsuko klausa. Išeinantį į medžioklę jį išgąsdina menkiausias šakos barkštelėjimas ar krentančio lietaus tekštelėjimas. Grįždamas iš medžioklės, barsukas eina sunkiai ir menkiau reaguoja į aplinką.
Priešai. Vilkai ir lūšys. Su lapėmis ir mangutais konkuruoja dėl maisto ir urvų.
Medžioklė. Kaip medžioklės objektas barsukai vertinami dėl savo kaukolės ir įdomaus kailio. Liaudies medicinoje naudojami barsuko taukai. Kai kuriuose kraštuose barsuko mėsa valgoma, tačiau ją privaloma tikrinti dėl trichineliozės. Barsukai medžiojami tykojant ir su urviniais šunimis juos išvarant/sugaunat. Barsukas stiprus žvėris ir ne kiekvienas šuo pajėgia jį įveikti, neretai barsukas šunį užspeičia olos kanale ir užkasa. Medžioklės terminai: nuo spalio 1 d. iki gruodžio 1 d.
Paplitimas. Eurazijoje, miškų ir tundros zonoje. Šiaurės Amerikoje. Lietuvoje paplitusi visur ir gausi.
Išvaizda, matmenys. Mūsų miškų lapės vidutiniškai sveria 5,5 kg, kartais pasitaiko ir stambesnių- iki 7 kg. Tai vidutinio dydžio, laibas, grakštus žvėrelis, ilga, tiesia, gausiai plaukuotas, dažniausiai baltu galu, iki pusės ilgio uodega. Plaukai švelnūs, rusvi, gelsvai rusvi arba rausvi su baltais galiukais nugaroje, krūtinė ir pilvas balti, kojos juodos. Lapės pėdos labai panašios į kiemsargio šuns. Lapės, kaip ir vilko, kojų vidinių pirštų pagalvėlės yra tiek atsikišusios į priekį, kad tarp jų užpakalinės dalies ir šoninių pirštų pagalvėlių priekinės dalies galima padėti degtuką. Tuo tarpu daugumos šunų šoninių pirštų galai siekia beveik iki pusės vidinių pirštų pagalvėlių.
Lapių išmatų aptinkama įvairiose vietose: prie stulpų, akmenų. Lapės išmatos primena šuns išmatas, yra rudai gelsvai žalios arba pilkai juodos. Saulėje ilgai pagulėjusios, jos tampa balsvos.
Buveinė. Lapė gyvena įvairiose vietose: tankiuose miškuose, krūmuose. Labiausiai mėgsta kalvotas, miškingas vietas, kur netoli yra dirbamų laukų, pievų, upių slėnių. Mat tokiose vietose maistas įvairesnis, gausesnis ir prieinamesnis. Šiuo atžvilgiu lapėms geriausios sąlygos yra Vidurio Lietuvoje, todėl jų ten gausiausia. Lapė yra aktyvi nuo saulėlydžio iki aušros. Dieną, susisukusi į kamuoliuką, ji miega. Vietas poilsiui pasirenka ir atvirose vietose, ir tankumyne. Jauni ir nebaidyti lapiukai miega stipriau. Prieš vėją prie jų galima prieiti per šūvį. Seniai miega jautriau, dažnai pakelia galvą, apsidairo. Lapių daroma žala neretai perdedama. Didesnių nuostolių jos gali padaryti tik tokiais metais, kai jų itin gausu. Nepageidaujamos lapės medžiojamų paukščių veisimosi plotuose
Maistas. Lapės maistas įvairus, nors apie 40 proc. jo sudaro peliniai graužikai, kuriais ji minta ištisus metus. Pasigauna lapė ir stambesnio grobio -paukščių, kiškių, stirniukų, ypač pavasarį ir vasarą, kada urvuose laukia jauni lapiukai. Minta ir bestuburiais – iškasa daug karkvabalių lervų, ėda vabalus. Sugauto kiškio ar kito stambesnio žvėries lapė iš karto nesuėda. Nuošalesnėje vietoje priekinėmis kojomis iškasa duobutę ir įdėjusi grobio likučius, nosimi užkasa. Su dideliu malonumu, net būdama soti, lapė gaudo peles, dažnai pažaidusi, palieka jas nesuėstas. Jei pagrindinio maisto mažai ar jis sunkiai prieinamas, minta lapė ir maita. Kai žemė sušala 3- 4 cm, lapė pelinių graužikų iš urvų nebegali išsikasti. Prisikasa prie jų takų po sniegu ir gaudo išeinančiuosius maisto ieškoti. Ieškodama maisto, lapė atlieka ilgas keliones. Vidutiniškai lapės aktyvumo teritorija yra 6- 8 km skersmens. Nustatyta, kad miškuose lapės maršrutai trumpesni negu laukuose, nes čia jos grobis stambesnis. (Laukuose ji, kaip minėta, dažniausiai tik peliauja.) Iškritus sniegui, lapės paros maršrutas tiek laukuose, tiek miškuose sutrumpėja. Lapė vengia gilaus sniego, o naudojasi savo senais ar kiškio takais ir net keliais. Patina: stambesni, jiems reikia daugiau maisto, todėl jų paros maršrutas apie 10,5 km, patelių – 8,2 km. Be to, žiemą, prasidėjus rujai, patinai darosi aktyvesni. Lapės keliai iš vienos medžioklės vietos į kitą labai tiesus. Paprastai ji stengiasi eiti pakrūmėmis, patvoriais, kad butų nepastebėta. Medžioklės teritoriją, kur jau anksčiau buvo pačiupusi grobį, ji gerai apžiūri, išvaikšto.
Veisimasis. Vasario mėnesį prasideda lapių ruja. Tuo metu dažnai girdimas jų lojimas. Patelės po trijų trumpų sulojimų staugia vienodu tonu. Patinai loja nestaugdami, panašiai kaip kiemsargis šuo.
Po rujos lapės gyvena poromis. Lapės neštumas trunka 56 dienas. Urve, kurį išsikasa pati (ar užima kitų žvėrių iškastą), lapė atsiveda 6- 8 jauniklius. Paūgėjusiems lapiukams grobis atnešamas dar gyvas – taip ugdomas jauniklių medžioklės instinktas. Besiartinantį prie urvo žmogų ar šunį lapė stengiasi nuvilioti tolyn. Lodama traukiasi į šalį. Lapės urvą, kuriame auginami jaunikliai, labai lengva pastebėti- aplink išmėtyta įvairaus maisto likučių, kaulų, plunksnų bei išmatų.
Priešai. Vilkai ir lūšys, dažnai serga niežais, pasiutlige ir kitomis ligomis.
Medžioklė. Kaip medžioklės objektas lapė vertinama dėl savo kaukolės ir kailio. Lapės kaukolė vertinami medžioklės trofėjų parodose. Lapės medžiojamos tykojant, varant, sėlinant, viliojant su vilbynėmis, su urviniais šunimis, spąstais. Kartais lapės kaip ir vilkai medžiojami atitinkamą jų buvimo vietą apjuosus ilga virve su ryškios spalvos vėliavėlėmis. Medžioklės terminai: visus metus;
Paplitimas. Eurazijoje (miškų zonoje) ir Rytų Afrikoje. Lietuvoje gyvena derlinguose laukuose, vengia drėgnų, pelkėtų dirvų. Girių gilumos nemėgsta, tačiau dažnas miško pakraščiuose, remizėse, upių slėniuose, apaugusiuose medžiais ir krūmais. Palankiausi pilkajam kiškiui yra tie plotai, kur derlingas dirvožemis, vidutinė metinė oro temperatūra aukštesnė kaip 8°C, kritulių mažiau kaip 500 mm.
Išvaizda, matmenys. Tai ilgomis ausimis, pilkai rusva ar juosva viršutine kūno puse, ruda krūtine ir kojomis, baltu pilvu. Uodega trumpa, viršutinė pusė juoda, apatinė balta. Ausų viršūnėlė juodos. Priekinės kojos trumpos, penkiapirštės, užpakalinės ilgos, keturpirštės, ilgomis pėdomis. Pirštai laisvi, plaukuoti, su aštriais nagais. Plaukai tankūs, švelnūs, žiemą labai gausu vilnaplaukių. Apsisaugoti nuo priešų, kiškiui padeda slepiamoji kailio spalva. Žiemą kryžkaulio srities kailyje daugiau balsvų plaukų. Kiškio spalva iš dalies priklauso nuo aplinkos. Pavyzdžiui, Neringos kiškiai šviesūs, mažai skiriasi nuo kopų smėlio. Suaugęs kiškis rudenį sveria vidutiniškai 4,52 kg, jauniklis – 3,82 kg. Sunkiausias LR sumedžiotas kiškis svėrė 5,8 kg. Medžioklės sezono metu jauniklių tarpe paprastai sunkesni patinai, suaugusių – patelės. Be to, kiškių svoris keičiasi ir atskirais metais, taip pat priklauso nuo geografines srities. Todėl iš kūno svorio neįmanoma tiksliai nustatyti žvėrelio amžiaus.
Buveinė. Gyvena derlinguose laukuose, vengia drėgnų, pelkėtų dirvų. Girių gilumos nemėgsta, tačiau dažnas miško pakraščiuose, remizėse, upių slėniuose, apaugusiuose medžiais ir krūmais. Neretas ir miestų parkuose ar soduose. Didesnę metų dalį kiškiai gyvena pavieniui. Maitinasi vakarais ir rytais, žiemą – net ir naktimis. Maisto ieškoti išeina žinomais trumpiausiais takais, tačiau tik ramioje teritorijoje, naudojasi kelias dienas tais pačiais guoliais. Pasimaitinęs kiškis eina pogulio: iš pagrindinio kelio dideliu šuoliu nušoka į šalį ir pasislepia įdubime (kartais ir pats jį išsikasa), aukštoje žolėje, vagoje, prie medžių kamienų ar krūmuose. Guli kiskis ant pilvo, suglaudęs ausis ir užsimerkęs. Žiema, jis įsikasa į sniegą ir, siaučiant pūgoms, ten pratūno.
Kiškis pripranta prie savo gyvenamosios teritorijos, kurią keičia tik trikdomas arba dėl nepalankių oro sąlygų. Jeigu ramu, kiškis dažniau slepiasi miške, o jeigu vėjuota – lauke, nes medžių šnaresys ir šakų traškėjimas slopina artėjančio pavojaus garsus. Kiškio gyvenamosios teritorijos skersmuo – apie 3 km. Didesnes migracijas atlieka kiškiai, perkelti į kitus medžiokles plotus.
Turėdamas stiprias užpakalines kojas ir gana didelę širdį, kiškis gali palyginti greitai ir ilgai bėgioti. Trumpose distancijose jis gali pasiekti iki 80 km per val. greitį. Kiškio šuoliai yra iki 3- 4 m ilgio ir 2 m aukščio. Apsidairyti po aplinką kiškis atsistoja ant užpakalinių kojų. Kiškio klausa labai gera, bet rega silpna: spalvas jis skiria menkai, geriau įžiūri tik judantį daiktą. Kiškis per parą suėda apie 88 g įvairaus pašaro.
Maistas. Pavasarį ir vasarą ėda daugiau ankštinių ir varpinių augalų, rudenį ir žiemą, kol nėra sniego,- dobilų sėklų, žiemkenčių želmenų. Sniego dangai pasiekus 15- 20 cm ir apledėjus, kiškiai graužia medelių žievę, šakeles, jaunus medelius.
Veisimasis. Kiškio veisimosi laikotarpis gana ilgas. Lietuvoje jo ruja prasideda sausio antrojoje pusėje, o labai šaltomis žiemomis – vasario mėnesį šiuo laikotarpiu kiškiai gyvena būriais. Vieną patelę neretai vaikosi keli patinai, tarp kurių vyksta aršios kovos. Anksčiau pradeda rujoti senės patelės. Jauniklės patelės lytiškai subręsta tik 7- 8, o patinai – 5- 6 mėnesių. Praslinkus 42- 43 dienoms po poravimosi, ankstyvose pavasario vadose gimsta 1- 2, vasarą – 3- 4 kiškučiai. Gausesnės senų patelių vados. Vasario pabaigoje- kovo pradžioje, o kartais ir balandžio mėnesį gimę kiškučiai neretai žūva dėl nepalankių oro sąlygų. Nors praktiškai visą vasarą galima rasti mažų kiškučių, tačiau ryškiausi yra 3 masiško kiškučių vedimo laikotarpiai: I – gegužės pabaiga-birželio pradžia, II – liepos ir III – rugsėjo mėnesiai. Vis dėlto nėščių ir žindančių patelių pasitaiko aptikti apskritus metus, netgi žiemą. Gimę kiškučiai iš karto gerai mato, yra jau su šiltu kailiuku. Tuoj pat patelė juos pamaitina labai riebiu savo pienu ir, jei negresia pavojus, palieka kelioms dienoms vienus. Kiškiukai, prisiglaudę vienas prie kito, tūno nejudėdami. Plėšrūnui juos sunku užuosti, nes dar nefunkcionuoja mažylių prakaito liaukos, neišskiria jie nė išmatų. Jaunikliai žindomi apie 3 savaites. Patelė jauniklių nešildo, tik maitina. Patinas neprisideda prie jauniklių auginimo. Po keleto dienų kiškiukai pradeda šokinėti, o antrą gyvenimo savaitę, jau ėda žolę. Galutinai fiziškai išsivysto tik per vienerius metus. Vidutinis kiškio amžius- 1,5 m. (Kauno zoologijos sode kiškiai gyvena apie 10 m.) Medžioklės plotuose kartais pasitaiko 3- 5 m. kiškių, daugiausia patelių. Nemažai kiškių žūva pirmaisiais gyvenimo metais.
Priešai. Kiškių kiekis nepastovus. Daug jų žūva dėl nepalankių meteorologinių sąlygų, nukenčia nuo laukinių plėšriųjų žvėrių bei paukščių, valkataujančių kačių ir šunų. Pavojingi, ypač jaunikliams, yra net juodvarniai ir kovai, varnos, gandrai ir kt. Vis daugiau kiškių žūva keliuose ir mechanizuotų lauko darbų metu.
Medžioklė. Pilkasis kiškis populiarus medžioklės objektas. Medžiojamas sėlinant, varant, prieinant „grandine“ ar „katilu“, su skalikais, kurtais, plėšriaisiais paukščiais. Mėsa valgoma, riebalai naudojami liaudies medicinoje. Pilkojo kiškio kailis nestiprus, menkos vertes. Plaukai naudojami geros kokybes fetro gamybai. Medžioklės terminai- kiškiai medžiojami nuo lapkričio 3 d. iki vasario 1 d. (su tam tikrais medžioklės taisyklėse numatytais apribojamais).
Paplitimas. Šiaurės Amerikoje. 1954- 1956 m. atvežta į Lietuvą ondatra paplito, šiuo metu ji retesnė tik Šiauriniuose Lietuvos rajonuose.
Išvaizda, matmenys. Ondatra iš pirmo žvilgsnio panaši į vandeninę žiurkę, tik didesnė ir geriau prisitaikiusi gyventi vandenyje. Suaugę žvėreliai sveria apie 1 kg. ir yra 30- 35 cm ilgio, su 20- 28 cm uodega. Uodega pamate apvali, toliau – plokščia, tarsi suspausta iš šonų, žvynuota ir apaugusi retais plaukeliais. Uodegos pamate yra 2 gerai išsivysčiusios muskusinės liaukos. Užpakalinių kojų pirštai sujungti ne visiškai išsivysčiusia plaukiamąja plėvele. Kailis – rudas, nugaros srityje tamsesnis, papilvės – šviesesnis. Labai tankus poplaukis, retesni akuotplaukiai.
Buveinė. Ondatra gyvena prie stovinčių ar lėtai tekančių vandenų kur vešli vandens ir pelkių augmenija. Žvėrelis puikiai plauko ir nardo. Po vandeniu gali išbūti iki 10 min. Į sausumą išeina retai, nes nėra judri ir greitai gali tapti plėšrūno auka. Stačiuose vandens telkinių krantuose ondatra kasa urvus. Įėjimo į juos anga 11- 15 cm skersmens, visuomet po vandeniu. Urvo gale (už 3- 8 ar net 15 m. nuo angos) lizdo kamera būna jau netoli žemės paviršiaus. Pakrantėse ganomi galvijai dažnai urvus įlaužia. Tada ondatra juos remontuoja arba kasa naujus. Prie įėjimo į urvą gali būti ir keli trumpi urveliai. Ondatros gyvenamą vietą lengva pažinti iš vandens paviršiuje plaukančių apgraužtų ar sudėtų į kupstelius augalų liekanų, išmatų, maitinimosi “stalelių” (nedidelių plaustų, padarytu iš šakų, augalų stiebų, lapų ir pan.), ant kurių daug tuščių atvirų geldelių, upinių vėžių likučių. Jei vandens telkinių krantai žemi ar užpelkėję, ondatra statosi trobeles ant vandeninių augalų kupstų, statybai panaudodama nendres, viksvas, medžių šakeles, dumblius ir įvairių kitų medžiagų. Trobelė yra taisyklingos formos, panaši į mažą šieno kupetą, iki 70- 110 cm aukščio, 1.5 m skersmens. Jos viduje – 1-2 sujungtos kameros. Išėjimo anga, kaip ir iš urvų, yra po vandeniu. Ondatra savo trobelę nuolatos remontuoja. Apleistų trobelių statybinės medžiagos džiūsta, todėl statinys sukrenta, susiploja. Paprastai trobelėje ar urvuose gyvena viena šeima. Vienos šeimos būstas nuo kitos maždaug už 100 m. Šių rajų gyvūnų mitybinė šeimos teritorija- gana didelė. Nuolat besimaitindamos apžėlusiose pelkingose vietose ondatros išmina ilgus takus. Pavasarį, tirpstant ledui, prasideda migracijos: tai jaunikliai ieško laisvų vandenų įsikurti ar seniai palieka senas gyvenvietes, pablogėjus mitybos sąlygoms. Nevienodas vandens lygis tiek žiema, tiek vasarą taip pat gali buti migracijų priežastis. Taip ondatra gali nukeliauti dešimtis kilometrų nuo gimtųjų vietų. Aktyvi ondatra daugiau vakare ir naktį, bet galima ją pamatyti ir dieną.
Maistas.. Minta ondatros vandens ir pelkių augalija (nendrėmis, asiūkliais, viksvomis, švendrais, lūgnėmis, vandens lelijomis, meldais, plūdėmis) ir gyvūniniu maistu (upiniais vėžiais, daugiausia moliuskais, kartais varlėmis, žuvimis). Maisto išteklius panaudoja labai neracionaliai: suėda nedidelę nugraužtą augalų dalį.
Veisimasis. Veisimosi laikotarpio pradžia- pradėjus tirpti ledams. Tada ondatrų pora tvirtai įsikuria savo trobelėje ir ją saugo. Ondatros, panašiai kaip ir kiti peliniai graužikai, veisiasi gana sparčiai: per metus patelė veda 2- 3 kartus. Tos pačios vados patelės lytis – kai subręsta ankščiau negu patinėliai. Pasitaiko, kad pavasarį gimusios patelės dar tą pačią vasarą atveda dvi vadas. Nėštumas trunka 25- 26 dienas. Gimsta 7- 8 (kartais iki 14) jaunikliai, tačiau jų mirtingumas didelis. Tyrimais nustatyta, kad rudenį vieną ondatrų šeimą vidutiniškai tesudaro 8- 11 žvėrelių.
Patinų gamtoje būna daugiau negu patelių. Jie yra paslankesni už pateles ir migruodami dažniau žūva.
Priešai.. Daugiausia ondatrų žūva žiemomis nuo ilgalaikės žemos temperatūros. Žvėreliams pražūtingas pavasarį besikeičiantis vandens lygis. Nemaža ondatrų žūva nuo plėšrūnų (lapių, ūdrų, nendrinių lingių), taip pat parazitinių susirgimų.
Medžioklė. Nėra populiarus medžioklės objektas. Medžiojamas sėlinant, tykojant, spąstais ar gaudyklėmis. Mėsa valgoma. Nušauta neskęsta. Kailis stiprus, minkštas, švelnus. Medžioklės terminai- visus metus.
Paplitimas. Pietų ir Šiaurės Amerika, Eurazija.
Išvaizda, matmenys. Nutrijos ilgis nuo snukio galiuko iki uodegos šaknies – 45 – 60 cm, krūtinės apimtis už menčių – 29 – 46 cm. Patinai stambesni už pateles. Skirtingai nei upinio bebro, nutrijos uodega pjūvyje apvali, o ne plokščia. Ji padengta tamsiai pilkais žvyneliais ir retais šiurkščiais šereliais, uodegos ilgis – 25 – 35 cm. Nutrija sveria 5–9 kg. Jos gyvena vidutiniškai 8 metus. Dėl vertingo kailio ir mėsos plačiai auginama nelaisvėje daugelyje šalių, taip pat ir Lietuvoje. Nutrijos kūnas sukumpęs, šiek tiek ištęstas. Galva santykinai didelė, iš viršaus plokštesnė, be susiaurėjimo pereinanti į tvirtą trumpą kaklą. Ausys trumpos, išorėje šiek tiek nuleistos; ausų kaušelių vidų dengia tankūs pūkeliai, sulaikantys orą ir apsaugantys ausų angas nuo vandens. Šio gyvūno akys – kaktos lygyje, todėl jis gerai mato plaukdamas. Šnervėse esantys uždarantieji raumenys neriant susitraukia. Ant viršutinės lūpos ir žandų auga stori ūseliai – vibrisos, atliekančios lietimo organų funkciją. Nutrija turi 20 dantų. Ypač gerai išsivystę kandžiai, po du kiekviename žandikaulyje. Kandžiai išsikišę, sveikų nutrijų kandžiai ryškiai oranžiniai, o jauniklių, senų arba ligotų nutrijų – šviesūs arba su tamsiomis dėmėmis. Kandžiai auga nuolat, nudilinti arba nulūžę – atauga (nutrijos nudilina viršutinius kandžius trindamos į apatinius). Lūpos už kandžių susijungia (ši burnos ypatybė leidžia laukinėms nutrijoms apgraužti augalus po vandeniu). Nutrijos kojos trumpos, su penkiais pirštais. Ant priekinių ir užpakalinių letenėlių pirštų auga aštrūs užlenkti nagai, užpakalinių letenėlių nagai – tvirtesni; galūnių pėdų oda be plaukų. Priekinės letenėlės nedidelės, jų pirštai ilgesni, o pirmasis pirštas trumpas. Judriomis priekinėmis letenėlėmis nutrijos čiumpa, prilaiko maistą prie snukučio kedena kailiuką. Tarp keturių užpakalinių letenėlių pirštų yra plaukimo plėvė, kaip vandens paukščių, o paskutinis pirštas – nesujungtas plėve. Žemiau išangės yra neporinė analinė liauka, patinų liauka labiau išsivysčiusi, nei patelių. Jų išskyros yra aliejingos, kuriomis nutrija ištrina kailiuką. Nutrijos kailis skirtingose kūno dalyse nevienodas: ties pilveliu jis žymiai tankesnis nei ant nugaros. Šis subtropinis pusiau vandeninis žvėrelis šeriasi ištisus metus. Šaltuoju metų laiku kailiukų kokybė šiek tiek geresnė.
Buveinė. Gamtoje nutrijos veisiasi šalia negilių, lėtai tekančių vandens telkinių, kuriuose jos maitinasi, slepiasi nuo kaitros ir nuo plėšrūnų. Tarp kranto augalų šie gyvūnai stato laikinas buveines – lizdus arba krantuose išsikasa olas. Lietuvoje nėra vienodai paplitusi, dažnesnė Vakarų Lietuvoje. Nutrija neprisitaikiusi gyventi užšąlančiuose vandens telkiniuose. Ji vikriai nardo ir plaukia, bet nesiorientuoja vandenyje po ledu. Šis subtropinis žvėrelis blogai ištveria šaltį ir skersvėjus.
Maistas. Nutrijos nekaupia atsargų žiemai, jos ištisus metus maitinasi vandens arba priekrantės augalais (nendrėmis, švendrais, švendrėmis ir kt.), pirmiausia suėsdamos šaknis, šakniagumbius, vaisius. Jei trūksta sultingų augalinių pašarų, jos nedideliais kiekiais ėda medžių, krūmynų lapus ir jaunų šakelių žievę.
Veisimasis. Lytiškai subręsta 4 – 5 mėnesių amžiaus. Nuo šio periodo patinai yra nuolat aktyvūs ir gali apvaisinti pateles. Lytiškai subrendusių patelių rujojimas kartojasi kas 24 – 30 dienų. Rujos metu patelė susiporuoja 4 – 6 kartus. Atsivedusiai jauniklių patelei pirmasis rujojimas prasideda antrąją dieną arba praėjus 2 – 3 dienoms po gimdymo. Nutrijų nėštumas trunka 128-133 dienas. Per metus jos gali atsivesti 2 vadas po 5- 6 jauniklius. Jaunikliai gimsta jau regintys ir su kailiuku, tamsesniu nei suaugusių. Iki 5 – 6 mėnesių amžiaus nutrijos auga intensyviausiai.
Priešai. Vilkai, lapės.
Medžioklė. Nutrija kaip medžioklės objektas atsirado tik nuo 2010 m. Medžiojamas sėlinant, tykojant, spąstais, gaudyklėmis. Mėsa valgoma ir skani. Kailis vertingas. Medžioklės terminai- visus metus
Paplitimas. Paplitęs Šiaurės Amerikoje, dėl vertingo kailio aklimatizuotas Kaukaze ir Azijoje.
Išvaizda, matmenys. Meškėnas – nedidelio šuns ūgio, apie 65 cm ilgio ir 30 cm aukščio žvėrelis. Sveria 5-16 kg. Labai panašus į mangutą, nors su juo neturi nieko bendro. Jo uodega siekia 25 cm. Plaukas pilkas, galva turi savotišką kaukės pavidalo piešinį, uodega rainuota tamsiais ir šviesiais skersiniais žiedais.
Buveinė. Jo gyvenamosios vietos – seni miškai palei upes, kur yra pakankamai uoksų. Taip pat įsikuria medžių drevėse, uolų plyšiuose. Mėgsta meškėnas apsigyventi ir soduose. Dažnas priemiesčiuose. Lietuvoje kol kas retas.
Maistas. Minta paukščiais, žuvimis, vandens graužikais, vaisiais. Mėgsta riešutus, giles. Neretai apsilanko gyvenviečių sąvartynuose. Turi paprotį plauti vandenyje maistą ir šiaip visokius daiktus. Pvz.: glotnius akmenukus. Veiklus nakties metu, o dieną dažniausiai miega.
Veisimasis. Nėštumas – 65 dienos. Gimsta 2-8 jaunikliai. Subręsta vienerių metų.
Priešai. Vilkai, valkataujantys šunys.
Medžioklė. Meškėnas kaip medžioklės objektas atsirado tik nuo 2010 m. Medžiojamas sėlinant, tykojant, su medžiokliniais šunimis. Kailis vertingas. Medžioklės terminai- visus metus.
Paplitimas. Eurazijos ir Šiaurės miškų zonoje. Šiuo metu labai gausus ir paplitęs visoje Lietuvoje, tačiau tam tikrų laikotarpiu dėl brangaus kailio buvo visiškai išmedžiotas.
Išvaizda, matmenys. Bebras yra vienas stambiausių mūsų krašto graužikų. Žvėries kūnas (kartu su uodega) yra apie 1,5 m ilgio ir sveria apie 20 kg. Tačiau pasitaiko ir egzempliorių sveriančių ir virš 30 kg. Bebro kailis vienas iš brangiausių švelniaplaukių žvėrių kailių. Jis rudas, tamsiai rudas arba beveik juodas. Poplaukis labai minkštas, tankus, akuotplaukiai stamboki, reti, ilgoki. Uodega plati, plokščia, dengta raginiais žvynais, tarp kurių kur ne kur yra plaukų, bebrui plaukiant, ji atlieka vairo funkciją. Plaukimui pritaikytos ir užpakalinės bebro kojos. Jos daug didesnės už priekines, o pirštai su plaukiojamąją plėve. Užpakalinių kojų antrojo piršto nagas yra dvigubas. Juo žvėrelis kailį išsišukuoja, išsivalo ir sutepa porinės analines liaukos sekretą, kailis neperšlampa. Be to, abiejų lyčių bebrų porinės prepucionalinės liaukos išskiria vadinamuosius sruoglius (castoreum). Tai gelsvai juosvos spalvos, minkšta, panaši į vašką, stipraus, nemalonaus kvapo masė, kuri išdžiūvusi tampa tamsi, kieta ir trapi. XVIII a. sruogliai buvo vartojami liaudies medicinoje įvairiems susirgimams gydyti. Vėliau pradėti naudoti parfumerijos pramonėje.
Buveinė. Bebrai gyvena medžiais ir krūmais apaugusių upelių, senvagių, ežerų, melioracinių kanalų krantuose, išsiraustuose 35- 40 cm aukščio, 40- 50 cm pločio, 10- 25 m. ilgio urvuose. Įėjimas visuomet būna žemiau vandens lygio. Užpelkėjusiose pakrantėse, kur gruntas urvams rausti netinkamas, bebrai iš storų ir plonų šakų, baslių, žolių, dumblo stato ant vandens trobeles, kartais net trijų aukštų. Ten, kur vandens lygis kinta ir vanduo apsemia trobeles arba nukrinta žemiau įeinamųjų angų, bebrai stato užtvankas. Jie storus, apie 1 m ilgio baslius įbeda į vandens telkinį, o dugną pasroviui, apipina sausomis šakomis, nendrėmis, sutvirtina dumblu. Jei užtvanka negili, bebrai ją pagilina, išmesdami žemes, dumblą, iškeldami akmenis. Praardytas užtvankas bebrai tuojau pat suremontuoja. Bebrų užtvankoms pakėlus vandens lygį, kartais užliejami dideli žemės plotai ir padaroma nuostolių melioracijos sistemoms, keliams, miškam ir žemės ūkio pasėliams. Vienoje vietoje bebrų šeima gyvena ilgai, naudojasi tais pačiais urvais ir trobelėmis. Šeimoje tiek patinas, tiek patelė vienodai saugo savo valdas ir jas nuolat pažymi sruogliais. Ginant savo teritoriją, įvyksta peštynių, kurių metu žvėrys susižeidžia. Daugiausia nukenčia 3- 5 m. besiporuojantys bebrai, kai stengiasi ,,įteisinti” savo teritoriją. Bebras veiklus vakare ir naktį. Jis labai budrus, todėl pamatyti jį nelengva. Gyvenvietę aptikti nesunku: 20- 30 m spinduliu aplink ją gausu apie 0,7 m ilgio nugraužtų kamienų ir nuvirtusių medžių, kuriuos bebrai vartoja maistui ir statybai. Paprastai jie nupjauna medžių daugiau, negu sunaudoja. Stokodami maisto ar norėdami įsigyti savo valdas ir sukurti šeimą, bebrai keliauja, ieškodami sau tinkamų teritorijų. Tada šių žvėrelių galima aptikti netgi dirbamuose laukuose.
Maistas. Minta bebras tik augaliniu maistu. Pavasario pabaigoje, vasarą, rudens pradžioje ėda įvairias žoles, žiedus, pelkių ir vandenų augalus, vėlyvą rudenį, žiemą ir ankstyvą pavasarį – žievę, šakeles, šakniastiebius. Maistui naudoja apie 200 rūšių žolių, medžių ir krūmų. Žiemai bebrai kaupia maisto atsargas iš drebulių, gluosnių, rečiau beržų ir lazdynų šakelių. Jas slepia po vandeniu prie įėjimo į urvus. Pamerktose šakose ištirpsta kenksmingos organizmui medžiagos- tanidas, salicidai. Manoma, kad vienam bebrui žiemai reikia 2-3 drebulių ar 8-12 nestorų medžių šakų..
Veisimasis. Bebrai gyvena poromis. Vieną trobelę paprastai užima visa šeima: tėvai, pirmamečiai ir antramečiai jaunikliai. Taigi vienoje trobelėje ar urve gali būti iki 10 (vidutiniškai 4-5) individų. Ištirta, kad šeimoje abiejų partnerių amžius vienodas, arba 1-2 m. skiriasi. Žuvus vienam partneriui, naujojo amžiaus skirtumas būna didesnis. Pašalinus iš šeimos vieną reproduktorių, šeima neišyra, ir pavasarį joje būna jauniklių. Pašalinus abudu reproduktorius, jų vietoje susidariusi pora vaikus veda po 1-2 metų. Lytiškai bebrai subręsta antraisiais- trečiaisiais, o pirmą prieauglį duoda trečiaisiais- ketvirtaisiais gyvenimo metais. Rujoja žiemos pabaigoj, pavasario pradžioje. Bebrės neštumas trunka 105 dienas. Balandžio pabaigoje- gegužes pradžioje patelė atveda 3- 4 (rečiau 5) bebriukus. Gyvena bebrai 15-20 m.
Priešai. Nemažai bebrų žūsta nuo plėšrūnų- vilkų, lūšių, lapių, mangutų, valkataujančių šunų, plėšriųjų paukščių, netgi lydekų.
Medžioklė. Kaip medžioklės objektas bebrai vertinami dėl savo kailio ir mėsos. Bebro uodega laikoma delikatesu. Bebrai medžiojami tykojant, spąstais ir su urviniais šunimis. Medžioklės terminai nuo rugpjūčio 15 d. iki balandžio 15 d.
Paplitimas. Paplitusi visoje Europoje, išskyrus šiaurinius rajonus. Stirna šiuo metu Lietuvoje yra gausiausia kanopinių žvėrių rūšis.
Išvaizda, matmenys. Suaugusios patelės vidutiniškai sveria 26 kg, patinai – 29 (pasitaiko ir iki 40) kg. Tai lieknas, ilgakojis, beuodegis gyvūnas. Galva nedidelė, ausys ilgos, ant užpakalio yra beformė balta dėmė, vadinama veidrodėliu. Nors stirnos ragai palyginti nedideli, bet gerai suaugę yra gražus ir medžiotojui vertingas trofėjus. Normalaus suaugusio žvėries ragai yra trišakiai. Spalio- lapkričio- gruodžio mėnesiais stirninai ragus numeta. Anksčiausiai ragus meta seni, o vėliausiai – jauni stirninai. Netrukus pradeda augti nauji ,,aksomine” odele aptraukti ragai, labai jautrus sužeidimams. Pavasariui įpusėjus, ragai sukaulėja. Gegužės- birželio mėnesiais stirninai pradeda į liaunų medelių kamienus bei šakas trinti ragus, nuo kurių nuvalo sudžiuvusią ir supleišėjusią odą. Balzgani ragai įgauna rudą spalvą, o atšakų viršūnės ir perlai nušlifuojami iki dramblio kaulo spalvos. Galima pastebėti, kad įvairių vietovių stirninų ragai kiek skirtingi. (nevienodos augimo sąlygos ir paveldimumas.) Stirnos šeriasi du kertus per metus: pavasarį ir rudenį. Vasarą būna oranžinio atspalvio ar rausvai rudos, žiemą- pilkai rudos spalvos.
Buveinė. Gyvena miškuose ir laukuose, tačiau nėra grynai miško žvėris ir vengia didesnių, vienodų girios masyvų. Kūno sandara ir gyvenimo būdu ji geriausiai prisitaikiusi gyventi pamiškių tankmėse, krūmuose – tose vietose, kur susisiekia pliki plotai. Todėl mažuose miškuose stirnų tankumas keletą kartu didesnis negu stambiuose masyvuose. Taigi girių suskaldymas į miškelius, gausūs atželiančių kirtimų, krūmų plotai pastaraisiais dešimtmečiais sudarė labai palankias salygas stirnai, kuri nevengia ir žmogaus kaimynystės. Pietvakarių ir Vidurio Lietuvoje gyvena lauko ir krūmynų stirnų ekotipas. Stirna yra labai sėsli, prisirišusi prie gyvenamosios vietos, kurios net badaudama nepalieka. Pavasarį kiekvienas subrendęs patinas užsiima tam tikrą teritoriją, kurioje iki rudens gyvena ir gina ją nuo kitų stirninų. Nuolat apeidamas savo teritoriją, patinas daugelyje vietų ją pasižymi, nutrindamas pavieniui augančių medelių žievę bei nukapstydamas žemę. Individuali teritorija paprastai apima ne tik mišką, bet ir pamiškės dalį, kur žvėrys išeina ganytis. Priklausomai nuo gyvenamų plotų kokybės, žvėrių tankumo bei individualių savybių, minėtos teritorijos dydis labai nevienodas (nuo keliolikos iki keliasdešimt ha). Pasitaiko patinų, kurie kasmet užima tą pačią teritoriją, nors jos ribas kiek pakeičia. Esant per dideliam žvėrių tankumui, jauni stirninai (1 – 2 m.) neberanda tuščių plotų ir nesugebėdami ,,užkariauti” užimtųjų, būna priversti pasitraukti į tolesnius, mažiau patogius. Jeigu nė tokių teritorijų nebėra, žvėreliai neretai žūva dėl savotiško organizmo išsekimo (streso būklės). Patelės, išskyrus jauniklių vedimo laiką, neturi pastovios gyvenamosios teritorijos ir laikosi ten, kur patogesnės sąlygos maitintis bei slėptis. Stirnoms labai kenksmingas pernelyg didelis žvėrių tankumas: netgi esant užtektinai pašarų, menkėja žvėrių vystymasis ragų kokybė, didėja ligų tikimybė, mirtingumas, sumažėja prieauglis. Rudenį ir ypač žiemą stirnos gyvena būreliais, kuriuos dažniausiai sudaro patelė su praeitos ir užpraeitos vasaros jaunikliais, taip pat bergzdžios patelės. Jauni patinai po 2 – 3 laikosi atskirai, o senesni – pavieniui. Kirtimuose, prie šėryklų, želmenų laukuose šaltuoju metų laiku atskiri stirnų bureliai dažnai susijungia, sudarydami pulkelius iš keliasdešimt žvėrių. Daugiausia stirnų Lietuvoje yra Vidurio lygumos lapuočių bei mišriuose miškuose, kur gausu šakelinių pašarų, mažiau – pietrytinių rajonų pušynuose bei Žemaitijos eglynuose, stokojančiuose natūralių pašarų.
Veisimasis. Stirnos rujoja liepos rugpjūčio mėnesiais, o jaunikliai gimsta sekančių metų gegužę ar birželį. Jaunikliams vesti patelės pasirenka aukšta žole apaugusias miško aikšteles, pievas, pamiškes. Dažniausiai gimsta du, rečiau – vienas, dar rečiau – trys jaunikliai. Patelė savaitei ar kiek ilgesniam laikui palieka juos vienus, paslėptus žolėje, ir ateina tik pamaitinti. (PASTABA: tokio amžiaus stirnos jauniklius žmonės dažnai palaiko pamestinukais ir parsineša auginti į namus, tą daryti griežtai draudžiama). Vėliau jaunikliai pradeda sekioti motiną. Ši žindo juos apie 2 mėnesius. Auga jie labai greit. Naujagimiai, svėrę apie 2 kg, po 2 mėn. siekia 8- 9 kg, o rudens pabaigoje jau sveria 17 – 18 kg. Sekančių metų vasarą jaunikliai lytiškai subręsta, bet patinėliai paprastai dar tik po 1- 2 m. dalyvauja rujoje. Stirnų amžius neilgas. Nelaisvėje jos gyvena 15 m. ar kiek ilgiau, o laisvėje – tik 11- 12 m. Nuo stirnų pasiskirstymo pagal amžių labai priklauso bandos produktyvumas. Kuo daugiau vidutinio amžiaus stirnų, tuo didesnis jų prieauglis. Patinų ir patelių gimsta maždaug po lygiai. Tačiau patinų mirtingumas didesnis, todėl kartu su amžiumi kyla patelių skaičiaus persvara. Patelių persvara pageidaujama tokiu atveju, kai norima greit padidinti žvėrių skaičių. Siekiant palaikyti gerą bandos kokybę, tinkamiausias maždaug vienodas abiejų lyčių žvėrių skaičius.
Maistas. Stirnų maistas – labai įvairus. Vasarą jį pagrinde sudaro įvairi žolinė augalija, medžių ir krūmų lapai, o žiemą- sumedėjusių augalų šakutės ir ūgliai, puskrūmiai, želmenys.
Priešai. Vilkai, lūšys, lapės, valkataujantys šunys.
Medžioklė. Kaip medžioklės objektas stirna vertinama dėl savo ragų ir dietinės ir skanios mėsos. Ragai medžioklės trofėjus. Mėsa tinka alergiškiems žmonėms. Kailis tinka odai gaminti. Menkaverčiai bei numesti ragai naudojami medžioklės įrankių kotams, papuošalams gaminti. Stirnos medžiojamos tykojant, sėlinant ir varant (išskyrus patinus). Stirninams rujos metu vilioti naudojami stirnos arba jauniklio balsą imituojantys švilpukai. Sumedžiotų stirninų ragus privaloma kiekvienais metais pristatyti į trofėjų apžiūrą. Medžioklės terminai: patinai- nuo birželio 1 d. iki lapkričio 1 d. (tik medžiotojams selekcininkams), patelės ir jaunikliai – nuo spalio 1 d. iki gruodžio 31 d.
Paplitimas. Eurazijos miškų zonoje, išskyrus Airiją, Angliją, Skandinaviją. Lietuvoje pastaruoju metu labai gausus.
Išvaizda, matmenys. Tai stambus, žemaūgis žvėris. Priekinė jo kūno dalis masyvi, galva didelė, pleišto pavidalo. Kūnas apaugęs šeriais. Žieminis kailis su minkštu poplaukiu. Šeriai rudi, šviesiais galiukais. Ausys, kojos ir uodegos galas juodi. Kūno aukštis pečių srityje iki 100 cm, patinų svoris iki 200 (kartais iki 250) kg, patelių – iki 130 kg. Palyginti ilgos šernų šoninės kanopelės (2 5 pirštų, kurios beveik visada matyti atsispaudusios pėdsakuose. Tuo tarpu kitų kanopinių šoninės kanopėlės siekia žemę tik žvėrims bėgant.
Buveinė. Gybena įvairaus dydžio, formos ir sudėties miškuose. Gausiau- lapuočių, mišriuose eglės lapuočių miškuose. Šernai aktyvūs naktimis, o dieną dažniausiai praleidžia guoliuose. Žiemai guolio vietą iš anksto paruošia – prisiknisa iki žemes arba iškloja ,,patalą” eglės šakutėmis, nendrėmis. Patelių su jaunikliais guoliai apvalūs, pavienių patinų – pailgi, storiau iškloti. Vasarą ir rujos metu šernai mėgsta purvo ,,vonias”. Šernai paprastai gyvena bandomis. Jas dažniausiai sudaro patelė (kartais kelios patelės) su jaunikliais ir keletu antramečių šernų (6—10 žvėrys). Žiemą kelios bandos susijungia į didesnius būrius. Patinai laikosi pavieniui, išskyrus rujos periodą.
Maistas. Visaėdžiai. Didelę jų maisto dalį sudaro požeminės augalų dalys (šaknys, šakniastiebiai, gumbai). Pavasarį šie žvėrys minta požeminėmis plukių, purienų, žiognagių ir kiaulpienių dalimis. Vasaros pradžioje išknisa kmynais apaugusius plotus, minta dilgelėmis, sprigėmis. Rudenį ir žiemos pradžioje ieško ąžuolo gilių. Žiemą ėda plonas pušų, drebulių ir uosių šaknis, požemines mėlynių dalis. Didelę šernų ,,raciono” dalį sudaro gyvulinis maistas. Tai sliekai, karkvabalių ir pjūklelių lervos, varlės, ant žemės perinčių paukščių kiaušiniai, jaunikliai, peliniai graužikai kartais ir dvėseliena. Šernai dažnai apsilanko kviečių, avižų ir žirnių pasėliuose, rudenį išknisa bulves, minta nesubrendusiomis kukurūzų burbuolėmis taip padarydami nemenkų nuostolių žemės ūkiui.
Veisimasis. Lytiškai subręsta antraisiais gyvenimo metais. Esant geroms mitybos sąlygoms, patelės pradeda poruotis 8- 10 mėn. amžiaus. Rujoja lapkričio- sausio mėnesiais. Rujojantys šernai aktyvesni. Rujojanti patelė trina galvą į medžius, palieka ant jų prie akies esančios kvapinės liaukos sekreto. Pagal šį kvapą pateles lengviau suranda patinai. Patinas savo teritorijoje dažnai šlapinasi, ant medžių palieka ilčių įkirtimą, įtrina tas vietas kvapiniu liaukų sekretu ir seilėmis. Savo teritorija, jis žymi ir po rujos. Iš šernų būrio gerai fiziškai išsivystęs patinas išveja antramečius patinus ir apvaisina rujojančias pateles. Tarp vienodo stiprumo patinų vyksta triukšmingos kovos. Patinai, kriokdami ir žviegdami, smūgiuoja vienas kitam į šonus, stengdamiesi priešininką užkabinti apatinėmis iltimis. Nuo aštrių ilčių varžovą saugo ,,šarvas”. ,,Šarvas” – tai prieš rują pastorėjusi iki 2- 3 cm oda, dengianti žvėries šonus nuo mentės iki paskutinio šonkaulio. Vis dėlto šernai dažnai užkabina iltimis neapsaugotas priešininko kūno vietas, kiaurai pradreskia odą. Patelės neštumas trunka apie 4 mėn. Kovo- balandžio mėn. gimsta 4-6 (kariais iki 10) jauniklių. Jauniklius šernė veda iš eglės šakučių, sausų žolių arba nendrių padarytame lizde. Šerniukų kailis šviesiai rudas su išilginėmis gelsvomis juostomis, kurios po 3 mėn. išnyksta. Kol šerniukai maži (iki 2 savaičių, šernė būna agresyvi ir net pavojinga žmogui.
Priešai. Vilkai, valkataujantys šunys, paplitus ligoms (marui) pasitaiko gausių kritimo atvejų.
Medžioklė. Kaip medžioklės objektas šernai vertinami dėl savo ilčių ir mėsos. Kailis (žieminis) taip pat naudojamas medžioklės trofėjų kambario puošybai. Šernai dėl selektyvios medžioklės (saugant pateles ir produktyvius patinus), papildomo šėrimo bei gausių žemės ūkio pasėlių pastaruoju metu yra vienas iš dažniausių medžioklės laimikių. Šernai medžiojami tykojant, sėlinant (rečiau) ir varant. Šernus tykojant tamsiuoju paros metu galima apšviesti medžiokliniais prožektoriais. Medžioklės tykojant metu šernai viliojami dirbtiniais ir natūraliais masalais.
Paplitimas. Eurazijoje. Šiaurės Afrikoje ir Šiaurės Amerikoje- miškų zonoje. Taurieji elniai, įprasti senovės Lietuvos girių gyventojai, išnyko dėl nežinomų priežasčių. XX a. pradžioje mūsų miškuose vėl pasirodė elnių. Jie plito lėtai, todėl nuo 1968 m. pradėti gaudyti ir perkelti į naujas vietas. Vien tik 1976- 1977 m. žiemą iš Jurbarko ir Šiaurės Lietuvos miškų į įvairias vietoves buvo perkelti 234 elniai.
Išvaizda, matmenys. Tai stambus, grakštus, orios išvaizdos žvėris. Elnio kūno aukštis pečių srityje iki 140 cm, svoris – iki 250 kg. Patelės smulkesnės, jos tesudaro du trečdalius patino svorio. Atsispaudusi ant žemės patino pėdos dalis 7-11 cm, patelės – 5-7,5 cm ilgio. Patino žingsnio ilgis 60 cm, patelės – 50 cm. Patinų galvas puošia įspūdingi ragai. Vyresni elniai ragus meta kovo, o jauni – balandžio gegužės mėnesiais. Praėjus savaitei po numetimo, pradeda augti nauji ragai, kurie galutinai susiformuoja rugpjūčio pabaigoje. Vasarą elnių kailis ryškiai rusvos spalvos, žiemą – pilkšvai durpinės. Aplink uodegą yra šviesiai rusvos spalvos lopas – veidrodėlis. Jaunikliai iki 3 mėn. būna dėmėti. Kartais neryškiai dėmėtas būna ir antramečių elnių vasaros kailis. Nuo 2 m. amžiaus patinams ant kaklo išauga ilgesni plaukai, sudarydami apykaklę (karčius).
Buveinė. Elniams tinkamiausi lapuočių arba mišrūs miškai su gausia žoline augalija ir puskrūmių danga. Veiklus ištisus metus. Taurieji elniai gyvena būriais, kurie susideda iš patelių, jauniklių ir jaunų 1- 3 m. amžiaus patinų. Žiemą būriuojasi iki 50 ir daugiau žvėrių. Vyresni patinai susijungia į atskirus mažesnius būrelius. ,,Vyrų klubai” susidaro po rujos ir iširsta birželio mėnesį, kada patinams išauga nauji ragai (tuo metu jie dar nėra galutinai susiformavę). Nusenę patinai kartais gyvena pavieniui.
Veisimasis. Elniai lytiškai subręsta antraisiais gyvenimo metais. Rujoja rugsėjo- spalio mėnesiais. Fiziškai išsivystę patinai jau prieš rują užima ,,savas” teritorijas ir pradeda riaumoti. Elniai turi pamėgtas rujojimo vietas, į kurias, ypač patinai, po vasaros klajonių susirenka ir iš tolimesnių miškų. Literatūroje aprašytas stebėtas elnias, kuris kasmet per vieną naktį grįždavo į tą pačią rujos vietą esančią už 40 km nuo jo vasaros buveinės. Patinai, šiaip būdami labai atsargus, rujos metu praranda budrumą, daužo ragais medelius, voliojasi purvyne, šlapimu žymi teritoriją. Riaumojimo garsas, ragais nubrūžinti ir kvapinių liaukų sekretu (per rują liaukų sekrecija padidėja) ištrinti medeliai – signalas rujojančioms patelėms apie patino buvimo vietą, o kitiems patinams – kad teritorija užimta. Prie riaumojančių elnių renkasi rujojančios patelės. Susidaro ,,haremai”, dažniausiai iš 2- 4 patelių. Rujojantis patinas iš savo teritorijos išveja silpnesnius “sienos pažeidėjus”, o su stipriausiais susiremia ragais. Kartais aršios kovos baigiasi vieno varžovo žuvimu, ypač kai vieno žvėries ragai nenormalūs – be atšakų. Elniai, kurių ragai be atšakų priskiriami selekciniams ir turėtų būti sumedžioti pirmiausi. Pasitaiko, kad elnių ragai kovos įkarštyje sukimba ir, negalėdami išsilaisvinti, žūva abu priešininkai. Patelių nėštumas trunka apie 8 mėn. Gegužės – birželio mėn. jos atveda po vieną, rečiau – po 2 jauniklius. Didelė dalis patelių veda jauniklius kas antri metai.
Maistas. Vasarą elniai minta lapais, žole ir žemės ūkio kultūromis. Žiemą mitybos pagrindą sudaro lapuočių medžių ir pušies ūgliai, puskrūmiai (mėlynės, viržiai), žemės ūkio kultūrų, ypač runkelių atliekos laukuose. Pastaruoju metu žiemos metu elniai „atrado“ rapsą. Jie labai mėgsta laupyti uosiu žievę. Daug elnių žiemą prasimaitina miško kirtimo vietose, apsilanko prie atidarytų siloso duobių, kartais prakasa bulvių ir runkelių kaupus.
Priešai. Vilkai, lūšys, valkataujantys šunys.
Medžioklė. Kaip medžioklės objektas elnias vertinamas dėl savo ragų ir skanios mėsos. Kailis tinka odai, zomšai gaminti. Menkaverčiai bei numesti ragai naudojami medžioklės įrankių kotams, papuošalams gaminti. Viršutiniai iltiniai dantys bei širdyje esantis kaulelis- „Huberto kryžius“- smulkieji medžioklės trofėjai bei papuošalai. Medžiojami tykojant, sėlinant ir varant (išskyrus patinus). Elnio patinams rujos metu vilioti naudojami kito elnio riaumojimą imituojantys ragai. Sumedžiotų elnių ragus privaloma kiekvienais metais pristatyti į apžiūrą. Medžioklės terminai: patinai (išskyrus antramečiai) – nuo rugpjūčio 15 d. iki lapkričio 15 d. (tik medžiotojams selekcininkams); antramečiai patinai – nuo rugpjūčio 15 d. iki gruodžio 31 d. (tik medžiotojams selekcininkams); patelės – nuo spalio 1 d. iki gruodžio 31 d.; jaunikliai – nuo spalio 1 d. iki vasario 1 d.
Paplitimas. Pietų Europoje. Šiaurės Afrikoje ir Mažojoje Azijoje. Lietuvoje danielius aklimatizuota elninių žvėrių rūšis.Į Lietuvą danieliai, kaip parkų žvėrys, atvežti XVII a. Iki mūsų dienų išliko XIX a. pabaigoje Šiaurės Lietuvos miškuose aklimatizuoti žvėrys. Siekiant pagreitinti šių egzotinių elnių gausėjimą, 1976 1977 m. iš Askanijos Novos, Vokietijos, Vengrijos ir Čekijos į Lietuvą, atvežta 90 danielių. Jie paleisti į aptvarus Šunskų, (Marijampolės raj.) ir Jomantų (Šilutės raj.) miškuose. Šiuose miškuose ir buvo jie pirmiausia leidžiami į laisvę.
Išvaizda, matmenys. Danielius – pats mažiausias iš Lietuvoje esančių elnių (kūno aukštis iki 90 cm). Patinas sveria apie 100 kg, patelė – 45 kg. Danielius yra kresno sudėjimo, kojos, palyginti, trumpos, uodega ilga (iki 25 cm). Vasarą kailis gelsvai rusvas su baltomis dėmėmis ant kūno šonų. Papilvė ir kojų vidinė pusė baltos. Veidrodėlis baltas, iš šonų ir viršaus su juodu apvadu. Žiemą viršutinė kūno dalis rusvai pilka, apatinė liemens dalis ir kojos – pelenų spalvos. Atsispaudusios ant žemės patino pėdos dalies ilgis 7,5 cm, patelės – 5,5 cm, o plotis atitinkamai- 4,5 cm ir 3,5 cm. Ragus turi tik patinai. Vyresni žvėrys ragus meta balandžio gegužės, o jauni – birželio mėn. Praėjus savaitei, pradeda augti nauji ragai, kurie pilnai susiformuoja rugpjūčio ar rugsėjo mėnesį.
Danieliai laikosi būriais, labai sėslūs.
Buveinė. Gyvena mišriuose eglės ir lapuočių miškuose su tankiu krūmų traku ir gausia žoline augmenija. Danieliai kaip ir taurieji elniai skirtingu metų laiku sudaro įvairius būrius. Žiemą patinai gyvena atskirai, patelės ir jaunikliai- dažniausiai mišriais būriais. Labai dažnai auginamas privačiuose aptvaruose.
Veisimasis. Danieliai lytiškai subręsta trečiaisiais gyvenimo metais. Rujoja rugsėjo-spalio mėn. Rujojančio patino balsas duslus, primena kosėjimą. Patelės neštumas trunka apie 8 mėnesius. Birželio- liepos mėnesį patelės atveda po vieną, rečiau – po du jauniklius.
Maistas. Vasarą minta žoline augalija (smilgomis, vilnūnėmis, ypač mėgsta avinį eraičiną, ir lanksčiąją šluotsmiltę), medžių ir krūmų lapais, žiemą – lapuočių medžių ūgliais, žieve ir puskrūmiais (mėlynėmis, viržiais). Svarbią vietą mityboje, ypač rudenį, užima ąžuolų gilės, laukinių obelų ir kriaušių vaisiai.
Priešai. Vilkai, lūšys, valkataujantys šunys.
Medžioklė. Kaip medžioklės objektas danieliai vertinami dėl savo ragų ir mėsos. Kailis tinka odai, zomšai gaminti, trofėjų patalpų puošybai. Menkaverčiai bei numesti ragai naudojami medžioklės įrankių kotams, papuošalams gaminti. Danieliai medžiojami tykojant, sėlinant ir varant (išskyrus patinus). Sumedžiotų danielių ragus privaloma kiekvienais metais pristatyti į apžiūrą. Medžioklės terminai: patinai – nuo rugsėjo 1 d. iki gruodžio 31 d. (tik medžiotojams selekcininkams); patelės ir jaunikliai – nuo spalio 1 d. iki gruodžio 31 d.;
Paplitimas. Eurazijos miškų zonoje. Šiaurės Amerikoje. Lietuva yra pietinė arealo riba.
Išvaizda, matmenys. Briedis – stambiausias elninių šeimos atstovas. Didžiausias žinomas Lietuvoje sumedžioto briedžio patino svoris 538 kg, patelės – 387 kg, kūno aukštis ties ketera atitinkamai 206 cm ir 192 cm, kūno ilgis 237 ir 250 cm. Briedžio kūno sandaros būdingiausi bruožai – ilgos kojos, masyvi priekinė liemens dalis, ryškus gogas, didelė pailga galva, kurios apatinėje dalyje ties kaklo pradžia yra plaukais apaugusi odos skiautė – “barzda”. Į akis krinta didelė viršutinė lūpa, ilgos judrios ausys. Uodega trumpa, patelės pauodegyje yra nedidelė šviesi dėmė. Patelių priekinė kūno dalis ne tokia masyvi kaip patinų, žemesnis ir gogas. Patinai turi ragus. Jie polimorfiški. Kiekvienais metais po rujos ragai nukrinta. Gerai fiziškai išsivystę vyresni patinai ragus pradeda mesti spalio pabaigoje. Gruodžio mėnesį jau būna numetę ragus daugiau kaip pusę visų briedžių. Jauni žvėrys ragus meta sausio- vasario mėnesiais. Pagal išvaizdą ir kitus požymius gamtoje galima lengvai atskirti jauniklius, antramečius ir suaugusius žvėris. Medžioklės sezono metu jaunikliai dar būna 40- 50 cm žemesni už suaugusius žvėris. Jauniklio snukis santykinai trumpas. Jeigu įsivaizduosime pirmamečio briedžio ausį, prilenktą į priekį, ji sudarys pusę snukio ilgio, o vyresnių briedžių ausis – tik trečdalį snukio ilgio. Jauniklio briedžio atsispaudusi ant žemės pėdos dalis yra apie 9 cm, antramečio – 11,5 cm, o suaugusio briedžio – 13 cm ilgio ir atitinkamai 6,5 cm, 8,5 cm ir 11 cm pločio. Jauniklio ekskrementai žiemą pailgos formos. 1,5- 3,5 m. amžiaus žvėrių ekskrementai taip pat pailgi, bet stambesni. Vyresnių briedžių ekskrementai būna rutulio formos, o patinų – dažnai plokštesni iš šonų.
Buveinė. Vasarą ir rudenį briedžių dažniau matyti girių pakraščiuose, drėgnuose lapuočių medynų plotuose, žemapelkėse, mažuose miškeliuose ir netgi krūmuose. Čia jie minta medžių ir krūmų lapais bei ūgliais, žole, vandens augalais. Baigiantis augalų vegetacijai, briedžiai traukia į didesnius miškus, kur žiemą gausiau pašarų (pušies ir drebulės jaunuolynų, kirtimų). Susibūrę briedžiai smarkiai žaloja vertingų medynų jaunuolynus, ypač pušies kultūras, padarydami didelių nuostolių miškų ūkiui. Todėl šių žvėrių skaičių reikia reguliuoti ir taikyti medynų apsaugos priemones.
Briedžių yra visuose didesniuose mūsų respublikos miškuose. Vasarą, briedžiai laikosi pavieniui arba patele su 1- 2 jaunikliais. Žiemą jie susiburia į nedideles 5- 6, kartais 10- 12 žvėrių, kaimenes, ilgai ganosi tose pačiose vietose, kur gausu maisto. Kaimenę sudaro patele su jaunikliais ir 1-3 patinėliais. Mišrių būrių priekyje eina sena patelė, o paskutinis – patinas (ilgesnį kelią briedžiai eina vorele). Kaimenėje, kurioje yra tik patinai, priekyje eina stipriausiasis.
Maistas. Mint augaliniu maistu: medžių šakomis, lapais, pumpurais bei žolėmis. Žiemą, susitelkę pušų jaunuolynuose, nukandžioja ištisus pušelių plotus. Per parą suėda iki 13 kg pašarų.
Veisimasis. Briedžiai lytiškai subręsta trečiaisiais, rečiau antraisiais gyvenimo metais. Rujoja rugsėjo- spalio mėnesiais. Rujos metu padidėja patinų fizinis aktyvumas. Jie trina ir daužo ragais medelius, patelių šlapinimosi vietose iškasa duobes, voliojasi; daug vaikšto ir bėgioja netgi dieną, būna agresyvūs. Rujojančio patino balsas primena stenėjimą. Jis palyginti tylus ir girdimas už 200- 300 m. Tarp patinų dažnos įnirtingos kovos, kartais užsibaigiančios vieno iš varžovų žuvimu. Dažniausiai kaunasi panašaus stiprumo patinai. Jauni, silpnesni žvėrys vengia susitikti su galingais varžovais. Briedes nėštumas trunka apie 8 mėnesius. Intensyviausias rujos periodas – gegužės antroji dekada. Gimsta 1- 2 ir labai retai 3 jaunikliai. Briedžiukai greitai auga ir rudenį vidutiniškai sveria 130- 150 kg.
Priešai. Gamtoje natūralių priešų beveik neturi, tačiau dažnai nukenčia nuo brakonierių.
Medžioklė. Medžiojamas sėlinant, varant, tykojant. Mėsa valgoma. Ragai trofėjus. Kailis tinka odai gaminti ir patalpoms puošti, iš kojų odos siuvamos kepurės, medžioklinės aprangos apykaklės. Menkaverčiai ir numesti ragai tinka papuošalams, sagoms, baldams ir kitiems dirbiniams gaminti. Medžioklės terminai: patinai- nuo rugsėjo 1 d. iki lapkričio 15 d. (tik medžiotojams selekcininkams), patelės ir jaunikliai – nuo spalio 1 d. lapkričio 15 d.
Paplitimas. Eurazijoje, išskyrus pietinius ir pietvakarinius rajonus. Lietuvoje vilkų aptinkama visoje teritorijoje.
Išvaizda, matmenys. 30-65 kg. svorio, stambus, ilgomis kojomis, tiesia, ovalia, palenkta žemyn, ilgais plaukais apaugusia uodega, smailiomis stačiomis ausimis. Gyvena vilkai 15 —20 m., tačiau jau nuo 10- 12 m. laikomi senais. Nusenusių vilkų svoris sumažėja iki 20—30 kg. Plaukai pilkai juosvi, rusvi ar net pilkai rausvi. Pasitaiko ir juosvos bei baltos spalvos vilkų (plaukų spalvos nukrypimas). Iš pėdsakų sunku pažinti, kiek praėjo vilkų, nes kiekvienas iš paskos sekantis žvėris statė kojas į prieš jį ėjusiojo pėdas. Tiktai staigiame posūkyje ar sutikusi kliūtį vora išyra. Tuomet galima suskaičiuoti, kiek bėgo vilkų. Vilko pėdsakai panašūs į stambaus šunis, tik pėda didesnė, pailgesnė. Pirštų pagalvėlės pailgos ir kietos, nagai dideli, ir jo pėdsakai sniege ar purioje drėgnoje žemėje yra ryškesni negu šuns. Šunų pirštai labiau išsiskečia, todėl pėdsakas ne toks ryškus. Be to, retas šuo ilgesnį laiką bėga vienoda ristele tiesia linija. Pagal pėdos atspaudo dydį galima maždaug apibudinti vilko amžių ir lyti. To paties amžiaus patino pėda yra didesnė, apvalesnė už patelės ir stipriau įsispaudžia, nes jis sunkesnis. Patino pėdos ilgio ir pločio santykis 1 : 3, o patelės – 1:5. Tos pačios lyties senio pėdos apie 1- 2 cm. didesnės negu jauniklio. Patino žingsnis ilgesnis negu patelės. Puriame sniege vilkai grimzta, todėl dažniau bėga miško keliais, rogių provėžomis, žvėrių takais. Plaukia gerai, bet daugiau naudojasi tiltais.
Buveinė. Lietuvoje paplitęs plačiai tačiau dažniausiai sutinkamas brandžiuose Pietryčių ir Vakarų Lietuvos miškuose – dažniausiai eglynuose, kur tankūs jaunuolynai kaitaliojasi su negilių pelkių plotais. Vilkas gana paslankus, tačiau, niekieno netrikdomas, vienoje apylinkėje išbūna ilgai.
Natūraliomis sąlygomis vilkai gyvena gaujomis, kurias sudaro šeima: seniai vilkė ir vilkas, pirmamečiai, o kartais ir peržiemoję jaunikliai, iki patys nesukuria šeimos. Nors gamtoje patinų daugiau negu patelių, tačiau rujos metu aršių peštynių nebūna. Vilkai sudaro poras praktiškai beveik visam gyvenimui ir laikosi toje pačioje teritorijoje. Savo valdas stropiai saugo ir kiekvieną dieną pažymi jų ribas. Jų ženklai – šlapimo ar išmatos gerai matomose vietose: ant kupstų, prie medžių, krūmų, stulpų ir pan.
Veisimasis. Vilkas lytiškai subręsta tik 2 – 3 gyvenimo metais. Suaugę patinai gyvena ir pavieniui, nes jų daugiau negu patelių. Vis dėlto pastaruoju metu dažniau aptinkama poromis gyvenančių vilkų. Žiemos viduryje (sausio pabaigoje, vasario mėn.) vilkai. pradeda rujoti. Jaunikliai tada vejami šalin. Vilkės nėštumas trunka iki 65 dienų. Balandžio mėnesį, prieš atvesdama jauniklių, patelė grįžta į savo guolį, jei čia nebuvo trikdoma. Vilkų guoliai (daugiausia negilūs urvai, medžių išvartos) paprastai būna 100- 500 m. nuo artimiausio vandens telkinio. Dažniausiai gimsta 2- 9 vilkiukai, kuriuos vilkė stropiai saugo ir šildo. Praregi jaunikliai po 10- 12 dienų. Vaikais rūpinasi abu tėvai. Kol vaikai maži, patinas maistą neša ir patelei. Jau po 1,5 mėnesio vilkiukai pradedami maitinti pusiau apvirškinta mėsa, kurią patinas atryja, o vėliau atneša ir smulkių gyvūnų, kad jaunikliai įprastų patys užmušti grobį. Kol vilkiukai yra guolyje, seniai medžioti eina toliau – už 7-10 km. tai viena iš atsargumo priemonių, siekiant nuslėpti guolio vietą. Kai vilkiukai paauga, šeima nuolatiniais guoliais nesinaudoja, o pogulio vietas pasirenka kuo saugesnes. Augantiems vilkiukams tėvai turi prinešti nemažai maisto. Daug jauniklių vilkų žūva pirmaisiais gyvenimo metais.
Maistas. Vilkas minta mėsa (kartais maita), medžioja daugiausia kanopinius žvėris (pagrinde stirnas), tačiau pasigauna ir kiškių, lapių, mangutų, paukščių, net pelių. Vilkai medžioja grupėmis, todėl įveikia net tokius stambius žinduolius, kaip briedžiai. Stambių žvėrių medžioklėje dalyvauja visa šeima, kurios nariai pasiskirsto pareigomis: vieni atlieka varovų, kiti – medžiotojų darbą. Persekiojamą savo auką vilkas stengiasi įvyti į tokią vietą, kur butu lengviau pagauti: ant ledo, į gilų sniegą, pelkę ir pan. Vilkas labai ėdrus: iš karto gali suėsti iki 7 kg mėsos, tačiau jo dienos norma 2 – 3 kg. Sužeistas vilkas gali išgulėti nuošalioje vietoje ir badauti gana ilgai. Nors per tą laiką jis labai sulysta, tačiau fizinių jėgų nepraranda. Vilkas aktyvus vakare, prieblandoje, tačiau jį pamatyti galima ir dieną. Nakties maršrutai gali siekti iki 25- 40 km. Šių kelionių metu jis beveik nesiilsi. Vilkas geros orientacijos, puikios uoslės, klausos, ištvermingas ir vikrus plėšrūnas. Trumpus nuotolius gali bėgti iki 80 km. per valandą. Pastebėta, kad daugelis vilkų papjautų kanopinių būna išsekę ar su įvairiais fiziniais defektais. Todėl vilko kaip naturalaus selekcininko- reikšmė gamtoje labai svarbi. Mokindami jauniklius medžioklės meno arba nusenę ir vieniši vilkai kartais pjauna pamiškėse ganomus naminius gyvulius.
Priešai. Lietuvoje natūralių priešų neturi, tik maisto konkurentus. Populiacijos dydį labiausiai įtakoja žmogaus veikla.
Medžioklė. Kaip medžioklės objektas vilkai vertinami dėl savo kaukolės ir kailio. Vilko kaukolė bei kailis vertinami medžioklės trofėjų parodose. Vilkų sumedžiojimo skaičių kiekvienais metasi nustato Aplinkos ministerija. Vilkai medžiojami tykojant ir varant. Kartais vilkai medžiojami atitinkamą jų buvimo vietą apjuosus ilga virve su ryškios spalvos vėliavėlėmis, per jas vilkas pralįsti bijo net spaudžiami varovų. Medžioklės terminai: nuo spalio 15 d. iki balandžio 1 d. (išnaudojus nustatytą vilkų sumedžiojimo limitą, vilkų medžiojimo sezonas nutraukiamas anksčiau);