Medžioklė – vienas seniausių žmonijos užsiėmimų, palikusi ryškų pėdsaką jos ūkinės ir kultūrinės veiklos istorijoje. Senovės medžioklė (ir augalinio maisto rinkimas) buvo žmonijos egzistavimo šaltinis – ji maitino ir rengė.
Medžioti daugelyje pasaulio vietų pradėta paleolite. Iš pradžių medžiota kolektyviai. Ilgainiui tobulėjo medžioklės priemonės: seniausios medžioklės priemonės buvo akmenys, akmens kirviai, kuokos, akstys, ietys. Mezolite buvo išrastas lankas, turėjęs didelę reikšmę medžioklės raidai. Neolite medžioti pradėta su šunimis, vėliau – su arkliais, medžiokliniais paukščiais. XII a. pasirodė šaunamieji ginklai kaip karybai skirti ginklai; vėliau jie pritaikyti medžioklei ir pamažu daugumoje šalių pradėta medžioti tik medžiokliniais šautuvais, paplito įvairūs medžioklės būdai, kurie naudojami ir dabar.
Medžioklės reikšmė žmogaus gyvenime ilgainiui keitėsi. Pirmykštėje bendruomenėje medžioklė kurį laiką buvo žmogaus egzistencijos pagrindas, svarbiausias maisto ir aprangos šaltinis.
Neolote, mažėjant didžiųjų žvėrių ir paukščių ištekliams, ėmė mažėti ir medžioklės, kaip svarbiausio žmonių pragyvenimo šaltinio, reikšmė, ypač, kai žmonės susirado naujų maisto šaltinių. Vis dėlto Europoje iki Tacito laikų (I a.) buvo išlikę tautų, kurios gyveno vien iš medžioklės.
Nuo naujųjų laikų pradžios medžioklė vis labiau darėsi kilmingųjų gyventojų privilegija. Vėliau medžioklę ėmė varžyti privati žemės nuosavybė
Medžioklė mūsų laikais, tai žmogaus aktyvaus poilsio, bendravimo su gamta, laisvalaikio praleidimo forma ir racionalus gyvosios gamtos išteklių naudojimas. Tai graži, originaliomis tradicijomis turtinga šventė, o ne tik siekimas sumedžioti žvėrį ar paukštį. Tiesa, medžioklės produkcija ir dabar turi vertę ir yra panaudojama. Medžiokle be to reguliuojamas žvėrių gausumas (esant per dideliam žvėrių skaičiui, jie gali padaryti žalą miškų bei agro verslui).
Archeologiniai radiniai rodo, kad tais laikais Lietuvos teritorijoje svarbiausi medžioklės įrankiai taip pat buvo lankas, strėlė ir ietis su titnaginiu antgaliu. Vėliau vartoti kauliniai ir raginiai strėlių ir iečių antgaliai.
Medžioklė Lietuvoje tuo metu buvo terpė, kurioje plito visa to meto materialinė bei dvasinė kultūra ir gyvensena. Tačiau konkrečiai šiuos teiginius paliudyti gali ne dokumentiniai šaltiniai, bet tik tautosaka, tautodailė, senoji baltų mitologija, religija ir ypač konkretūs archeologiniai radiniai. Įvairiose tautosakos ir tautodailės žanruose galima aptikti gana ryškių totemizmo ir animizmo bruožų, vėlių, dvasių ir dievų kultų pėdsakų, o žodinėje kūryboje – nedaug pakitusių mitų, kilusių medžioklės ir gamtos gėrybių rankiojimo laikais.
Senajam lietuvių kultui reikšmingiausi medžiojami žvėrys, kaip totemai, buvo elnias, briedis, tauras, lokys. Reikšmingi buvo ir paukščiai – antis, gulbė, pelėda, gegutė, lakštingala; išskirtiną vietą turėjo ir žaltys. Tik gerokai vėliau medžiojamų gyvūnų reikšmę susilpnino naminių gyvūnų, visų pirma jaučių, arklių, ožkų, gaidžių, garbinimas.
Nuo IV – jo tūkstantmečio p. m. e. žmonės jau buvo mažiau susieti su medžiokle, nes pradėjo verstis primityvia žemdirbyste ir gyvulininkyste. Nuo XVI amžiaus p. m. e., atsiradus dirbiniams iš bronzos, dar sparčiau vystosi žemdirbystė ir gyvulininkystė, tobulėja medžioklės įrankiai. Archeologiniuose rinkiniuose iš senovinių geležies amžiaus (senosios ir naujosios erų sandūroje) gyvenviečių dominuoja naminių gyvulių kaulai, o likusią dalį sudaro stambiųjų žvėrių – briedžių, elnių ir šernų kaulų liekanos.
Susikūrus feodalinei valstybei (XIII – XV a.) medžioklė pradėta sieti su žemės nuosavybe. Medžioklę reglamentuojanti teisinė sistema jau atsispindi Kazimiero teisyne (1468 m.). Lietuvos statutuose, Valakų įstatyme. Už žvėrių medžiojimą karališkose ar feodalo valdose valstiečiams
