Pasitraukimą iš AM galima tik pasveikinti

Puolęs į neviltį dėl tokio AAK „išpuolio“ prieš laukinius žvėris (juk turėtų saugoti be jokių išlygų ir sveiko proto naudojimo) AM atstovas Marius Čepulis netgi žada atsistatydinti iš aplinkos ministro patarėjo pareigų. Bet kad jo patarimų ministras nelabai ir paisė. Žlugo net neprasidėjęs M. Čepulio naujasis vilkų populiacijos gausos reguliavimo planas, numatantis leisti iš gamtos išimti daugiau pilkių jų plėšikavimo vietose (ganyklose ir aptvaruose) ne vilkų medžioklės sezono metu. Po plano paskelbimo žiniasklaidoje kito medžioklės sezono metu iš gamtos taip ir nebuvo išimtas nė vienas pilkasermėgis, nors jų išpuoliai prieš naminius gyvūnus tik suintensyvėjo. Tačiau pono M. Čepulio pasitraukimą iš AM galima tik pasveikinti. Jis turi nuostabų užsiėmimą fotografuoti laukinę gamtą, gyvūnus, o ypač paukščius, o jo vaizdingų pasakojimų apie tai, ką jis fotografuoja, klausaisi net prasižiojusią burną pamiršęs užčiaupti. Kam jam veltis į politiką.

Ar medžioklės įrankiai kalčiausi?

Keista klausytis Seimo nario L. Jonausko svaičiojimų, kad įteisinus naktinio matymo taikiklių naudojimą medžioklėje, miškuose prasidės žvėrių skerdynės. Matyt, reikėtų suprasti, kad, pasak L. Jonausko, Lietuvoje žvėrių dar yra tik todėl, kad Lietuvos medžiotojai vis dar neturi moderniausios medžioklei skirtos amunicijos. Tačiau ar dėl žvėrių naikinimo kalti ginklai, ar tuos ginklus valdantys žmonės? Juk kai kurių stambių gyvūnų rūšys buvo išnaikintos tik primityviausiomis, per vamzdžių galus užtaisomomis muškietomis. Tad ar ne laikas pradėti pasitikėti Lietuvos medžiotojais, kaip pasitikima daugelyje pasaulio šalių? Juolab būtent jie labiausiai ir saugo miško žvėris nuo brakonierių.

Nesąžiningų medžiotojų procentas gal toks pat kaip seimūnų

Nesąžiningų piliečių, žinoma, yra ir tarp medžiotojų, bet jų yra netgi Seime. Ponas L. Jonauskas galėtų suskaičiuoti, kiek nesąžiningų piliečių buvo (yra) nustatyta Seime, ir tą skaičių, išreikštą procentais, pritaikyti medžiotojų visuomenei. Tada apytiksliai būtų žinoma, kiek yra nesąžiningų šaulių, juk ir Seimo nariai, ir medžiotojai yra tos pačios Lietuvos piliečiai. O dėl keliolikos ar kelių dešimčių nesąžiningų medžiotojų negalima bausti visų Medeinės tarnų.

AM didžiausias rūpestis – neprarasti kontrolės

AM atstovai nors kartą atvirai prisipažino, kad didžiausias jų rūpestis – kontroliuoti medžiotojus. Jie išsigando, kad naktimis medžiojančiuosius bus sunku sukontroliuoti. Bet juk ir dabar medžiojama tykant naktimis. Tokios pačios problemos ir su lankais bei garso slopintuvais. Kaip sukontroliuosi, jeigu šūvių pyškant negirdi. Tačiau kam dabar rūpi šūviai miške? Miškininkų miškuose neliko: vienam girininkui priskirtos buvusios 2–3 girininkijos, visus darbus miškuose atlieka pašaliniai žmonės – rangovai. Dėl jų pyškink kiek nori, kad ir pačioje panosėje… Bet kam ta perdėta kontrolė? Lietuvoje nepriklausomybės metais medžiokliniai ginklai vis tobulėja, bet, kas prieštarauja Seimo nario L. Jonausko teorijoms dėl skerdynių miškuose, žvėrių, ypač, kanopinių, plėšriųjų ir bebrų populiacijų gausa nuolatos didėja, varydama į neviltį žemdirbius, miškų savininkus ir valdytojus bei gyvulių augintojus. Ir būtų klaidinga galvoti, kad žvėrių gausėja dėl AM vykdomos skrupulingos medžiotojų kontrolės. Ji pasiteisina nebent tik norint surinkti kuo daugiau lėšų iš baudų, kurios medžiotojams kraunamos už visokius niekus, niekaip nelemiančių žvėrių populiacijos pertekliaus mažėjimo.

Kam dabar medžiotojams slėpti laimikius?

Dabar nėra privalomo kanopinių žvėrių atidavimo valstybei, kaip buvo sovietmečiu. Tada medžiotojai slėpė laimikius, kad daugiau žvėrienos liktų savoms reikmėms. Dabar briedžiams ir tauriesiems elniams sumedžiojimo limitai nustatomi praktiškai 100 proc. pagal medžioklės plotų vienetų valdytojų pateiktus prašymus. Kartais prieinama iki tokių kuriozų, kai Medžiojamųjų gyvūnų sumedžiojimo limitų nustatymo komisija medžioklės plotų vienete, kuriame yra tik 400 ha miško, leidžia sumedžioti 4 briedžius. Tad medžioklės laimikius vieni nuo kitų gali slėpti tik medžiotojų kolektyvo nariai. Štai čia ir yra tie nesąžiningi medžiotojai – mėsininkai, kuriems reikia kuo daugiau žvėrienos. Tačiau jų yra nedaug ir jiems ragus greitai aplaužo patys medžiotojų kolektyvai, kartais į talką pasikviesdami ir aplinkosaugininkus ar policininkus – visai kaip Seime.

Kokia papildoma kontrolė reikalinga?

Taigi, briedžius, tauriuosius elnius ir vilkus medžiojame pagal nustatytus limitus, kuriuos gauname tokius, kokių patys norime, žinoma, išskyrus vilkus. Anot L. Jonausko, visus kitus žvėris turėtume pyškinti tiek, kiek išgali mūsų netobuli ginklai su netobulais taikikliais. Tačiau jeigu medžiotojai būtų tokie, kokiais juos laiko šis parlamentaras, užtektų ir tų netobulų taikiklių, kad stirna, danielius ar šernas būtų retai Lietuvoje sutinkami žvėrys. Juk kadaise taip jau buvo. Tačiau kad ir nenustatomi sumedžiojimo limitai valdžios pareigūnų, juos pasirenka patys medžioklės plotų naudotojai. Medžiotojų kolektyvų visuotiniuose narių susirinkimuose ar valdybose, atsižvelgiant į žvėrių gausos pokyčius medžioklės plotų vienetuose, nusprendžiama, kiek ir kokių žvėrių (dažniausiai – nelimituojamų kanopinių) bus sumedžiojama medžioklės sezono metu. Skirtumas su valdiškais limitais tik tas, kad nereikia drebėti bijant nemalonumų valdiškuose namuose, kai sumedžiojama vienu kitu žvėrimi daugiau, nei buvo nuspręsta sumedžioti. Tad ką čia kontroliuoti? Kad su naktinio matymo taikikliu bus nušautas ne šernas, o stirna – visai tas pat, kaip dabar yra su prožektoriais. Todėl tuos taikiklius reikia leisti naudoti visų žvėrių medžioklėse. Geriau žvėriui pataikyti tiesiai į širdį nei, šaunant patamsyje, paleisti žarnas ir po to 2 dienas sekioti, norint pribaigti. Nebūtų nušaunami ir ichtiandrai, povandeniniais šautuvais tvenkiniuose medžiojantys karosus, kaip tai atsitiko Biržų rajone. 

Autoriaus nuotrauka