R. Bakys: didžiausias pasiekimas yra tai, kad tam tikrais klausimais mes jau kalbame vienu balsu
Skėtinė organizacija Lietuvos miškų ūkio rūmai (LMŪR) skaičiuoja tik antrą veiklos pusmetį. Apie tai, kodėl reikėjo įkurti tokį darinį, ką pavyko nuveikti ir kokie laukia darbai, kalbamės su LMŪR prezidentu, Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos direktoriaus pavaduotoju plėtrai ir inovacijoms dr. Remigijumi Bakiu.
– Koks buvo LMŪR steigimo tikslas?
– Miškų ūkio sektoriui atstovaujančios organizacijos po vienu stogu susibūrė tam, kad galėtų efektyviau derinti pozicijas ir atstovauti visam Lietuvos miškų ūkio sektoriui aktualiais klausimais. Taip pat LMŪR tapo ne tik pozicijų derinimo ir viešinimo, bet savo narių diskusijų platforma įvairiais klausimais.
Prieš 4-5 metus realaus pagrindo kurti tokią organizaciją miškų ūkio sektoriuje dar nebuvo, akivaizdu, kad Nacionalinio miškų susitarimo procesas tapo vienu iš katalizatorių LMŪR susikurti. Tam įtakos turėjo ir faktas, kad Lietuvos miškų ūkis vyriausybiniame lygmenyje pastaraisiais metais atstovaujamas labai formaliai. Miškai – Aplinkos ministerijos valdos.
Deja, pasigendame konstruktyvesnio požiūrio į miškų ūkio vystymą ir jo problemų sprendimą. Šiandien į Lietuvos miškų ūkį ir miškų savininkus mėgstama žiūrėti labiau kaip į donorus apmokėti saugomų teritorijų plėtros iniciatyvas, nei pilnaverčius miškų politikos partnerius, sukuriančius apie 10% viso šalies bendrojo produkto.
– Kiek narių yra šioje skėtinėje organizacijoje?
– LMŪR steigimo sutartį pasirašė 12 narių: Miško darbų rangovų asociacija, Sūduvos medžiotojų sąjunga, Lietuvos medienos pramonės įmonių asociacija „Lietuvos mediena“, VŠĮ Darnūs miškai, Lietuvos medžiotojų sąjunga „Gamta”, Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacija, Medienos perdirbimo asociacija, Vakarų Lietuvos medienos perdirbėjų ir eksportuotojų asociacija, Baltijos medžiotojų sąjunga, Medinės taros gamintojų asociacija, LAMMC Miškų institutas.
– Ar norėtumėte savo gretose turėti ir Valstybinę miškų urėdiją (VMU)?
– Mes kvietėme ir kviečiame visus. Ir puikiai suprantame, kodėl VMU negalėjo priimti kvietimo. Tai – didelė organizacija ir sprendžia savas, specifines užduotis. Be VMU, įspūdingas kompetencijų kiekis dar glūdi ir Valstybinėje miškų tarnyboje (VMT). VMT dalyvavimas asocijuotose organizacijose apribotas jų veiklos modeliu, tačiau jų indėlį į savo veiklą mes ir taip galime gauti įstatymų numatyta tvarka, kaip ir bet kuris Lietuvos pilietis ar organizacija.
Nors esame dar jauna organizacija, šiuo metu joje egzistuoja balansas tarp akademinių bendruomenių, miško darbus atliekančių bendrovių ir pramonės bei privačius miško savininkus vienijančių asociacijų. Aktyviai dalyvauja ir LAMMC Miškų institutas bei Kauno miškų aplinkos inžinerijos kolegija, kurioje aš dirbu, – atstovaujame akademinį sluoksnį. Labai rimtas narys yra Lietuvos miškų ir miško žemės savininkų asociacija, tiesiogiai atstovaujanti daugiau kaip 6500 miško savininkų.
– Galbūt nuo įsikūrimo gretas papildė nauji nariai? Kas yra aktyviausi?
– Ne, naujais nariais nepasipildėme, juk veikiame dar tik pusmetį. Ir aktyviausių negaliu įvardinti, kol kas visi prisideda prie bendrų tikslų siekio. Tiesą pasakius, klausimai kyla iš visų pusių – tiek iš manęs, tiek iš mano kolegų. Jiems spręsti dažniausiai šaukiame nuotolinį susibūrimą ir deriname pozicijas įvairias klausimais. Čia ir yra LMŪR veiklos modelio pagrindas – mes vienijame ne admiasmenis, o organizacijas. Dirbame tik su tais klausimais, dėl kurių sutariame tarpusavyje.
– Kokie buvo ir tebėra LMŪR siekiai?
– Pagrindinis tikslas šiai dienai – miško ūkio sektoriaus poreikiai turi būti traktuojami kaip vienas iš prioritetų, ir tai turi atsispindėti Lietuvos miškų politikoje. Miškininkystė turi būti tvari ir darni, o miškininkystės politika – vykdoma skaidriai ir derinant visų jos subjektų interesus. LMŪR siūlys ilgalaikius sprendimus, kad šalies miškai būtų naudojami įvairiems tikslams, leisiantiems nuolat didinti jų vertę ir vykdyti atsakingą miškų tvarkymą ir naudojimą.
Vienas iš pagrindinių LMŪR tikslų – daugiatikslės miškininkystės modelio puoselėjimas, kai net ir ūkinės paskirties miškuose yra derinami tiek ekonominiai, tiek ir socialiniai bei ekologiniai tikslai. LMŪR nuomone, daugiatikslės miškininkystės modelis turi būti ne tik išsaugotas, bet ir toliau plėtojamas bei tobulinamas.
Sieksime, kad miškų ūkis ne tik kurtų didesnę pridėtinę vertę šalies viduje, bet didėtų ir jo konkurencingumas regione bei žemyne. Šio sektoriaus indėlis į Lietuvos ekonomiką yra itin svarus, tačiau tam, kad jo plėtra būtų efektyvi ir tikslinga, būtinas holistinis požiūris į kylančių iššūkių sprendimą. Įvairių suinteresuotų grupių įtraukimas – nuo miškininkų ir medienos produktų gamintojų iki mokslinę veiklą vykdančių institucijų – padės pasiekti išsikeltus tikslus.
– Ką svarbaus, jūsų nuomone, pavyko nuveikti?
– Lapkričio pabaigoje Seime suorganizavome konferenciją, kurioje dalyvavo ne tik mūsų šalies, bet ir Estijos, Švedijos, Suomijos, Lenkijos atstovai. Konferencijoje svečiavosi puikūs miškų politikos žinovai, vertinami ir girdimi ne tik savo šalyje, bet ir už jų ribų. Jie perskaitė labai gerus pranešimus.
Baltijos regiono šalyse, kaip ir Lietuvoje, aktualūs panašūs klausimai, ir šie klausimai yra pagrindiniai mūsų darbotvarkėje. Mūsų šalyje vis dar nebaigtas Nacionalinis miškų susitarimas, šitame sakinyje norėčiau pabrėžti žodį nebaigtas, nes esminiais klausimais, t. y., miško naudojimo balanso, bioįvairovės apsaugos ir ekonominės naudos, susitarimo pasiekti nepavyko.
Briuselio, kaip galios centro, į kurį neįmanoma nekreipti dėmesio, pozicija yra nevienareikšmė, jos įtaką Lietuvos miškų politikai jaučiame labai aiškiai. Didesnį medienos panaudojimą, vietoj plieno ir betono, nes jų pramonė – labai didelės taršos šaltinis, bandoma derinti su gana drastiška saugomų teritorijų plėtra ūkinės paskirties miškų sąskaita. Bėda matoma ne pačioje saugomų teritorijų plėtroje, o tame, kad nėra aiškaus plano, kaip tą pasiekti, be to, neturime kaštų ir naudos analizės.
Vakarų Europoje privati nuosavybė – šventa, o stipraus valstybinio miškų ūkio jie iš esmės neturi. Čia matome didelę grėsmę mūsų regiono miškų ūkiui, nes Europos Komisijos siekius realybėje įmanoma įgyvendinti tik valstybinio miškų ūkio sąskaita, o tokius išvystytus sektorius turi tik Centrinė Europa ir rytinis ES pakraštys. Būtent čia ir pasigendame atstovavimo Lietuvos miškų ūkiui vyriausybiniame lygmenyje.
Situacija šioje vietoje yra taip pat tiesiogiai proporcinga visuomenės ir įvairių asocijuotų gyventojų grupių įtraukčiai į politiką. Tose šalyse, kuriose visų interesų grupių įtrauktis yra gera, kuriose kalbamasi ir derinamasi su visomis visuomenės ir ekonominėmis grupėmis, kuriose asocijuotos organizacijos įtraukiamos į teisėkūrą tiesiogiai, procesai juda lėtai, bet užtikrintai ir vis dėlto miškų politika geriau atspindi nacionalinius poreikius. Šalyse, kuriose derinamasi mažiau ir siekiama greito politinio rezultato, daug sprendimų priimama už uždarų durų. Tokiu atveju viešumo kaip ir nestinga, bet visuomeninių grupių ir miško ūkio atstovų įtrauktis į teisėkūra kartais būna selektyvi arba informacinio, supažindinančio su jau priimtais sprendimais pobūdžio. LMŪR darbo dalis – kad Lietuva nebūtų priskirtina tokioms valstybėms.
Kitas požymis, gana aiškiai išskiriantis Lietuvą iš kitų ES šalių, yra tai, kad aplinkosaugos tikslais mūsų šalyje de facto yra nusavinama privati nuosavybė, tinkamai už ją neatlyginant arba neatlyginant iš viso. Šios problemos sprendimas taip pat yra viena iš pagrindinių mūsų veiklos krypčių.
Kalbant apie nūdienos darbus, noriu pabrėžti, kad miškų ūkio subjektus bandome rimčiau įtraukti į sprendimų priėmimą Lietuvoje. Pirmiausia – Nacionalinio miškų susitarimo rėmuose, bet tuo pačiu gimsta ir eilė naujų sprendimų. Aktyviai dalyvausime naujos Miškų įstatymo redakcijos kūrimo darbuose. Ir šitais klausimais mes jau kalbame ne kaip pavienės organizacijos, o didžiausias pasiekimas yra tai, kad tam tikrais klausimais mes jau kalbame vienu balsu.
Vilma Kasperavičienė
Laukite tęsinio
